Šiame puslapyje pateikiamos represijų prieš Lietuvos pogrindį vykdžiusių asmenų baudžiamųjų bylų dokumentai. Visų pirma – po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo vykusio šių asmenų baudžiamojo persekiojimo teismų sprendimai ir nutartys.

Puslapyje „Genodico“ bylos (nenuasmenintos) pateikiami nenuasmeninti šių teismų sprendimų tekstai. O šiame puslapyje pateikiu tekstus plačiam vartojimui. Jie nuskaityti nuo popieriaus, tad gali būti klaidų…

Turinys

Kirilo Kurakino byla: nuosprendis; apeliacinės instancijos nutartis; kasacinės instancijos nutartis;
Vytauto Vasiliausko byla: apeliacinės instancijos nutartis; kasacinės instancijos nutartis;

==============================

K. Kurakino byla – nuosprendis

Baudž. byla Nr. 1-257-98

NUOSPRENDIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

Vilnius 1998 12 02

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš pirmininkaujančiojo K. Jucio
teisėjų A. Kisieliaus, Z. Birštono
sekretoriaujant D. Kokštaitei
dalyvaujant prokurorui J. Martinaičiui
gynėjams L. Balčiūnienei, E. Karažinui
nukentėjusiesiems L. G., A. M.
vertėjai A. Fedij
viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje:

K.K.,gim. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) kaime Zarasų rajone, Lietuvos Respublikos pilietis, rusas, 4 klasių išsilavinimo, vedęs, 2- osgrupės invalidas, gyv. (duomenys neskelbtini)kaime Zarasų rajone, neteistas,
kaltinamas pagal 1992 m. balandžio 9 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ 1 ir 2 straipsnius.

P.B., gim. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kaime Zarasų rajone, Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, 1 klasės išsilavinimo, vedęs, 2- os grupės invalidas, gyv. (duomenys neskelbtini) Zarasų m., neteistas,
kaltinamas pagal LR BK 18 str.6 d., 1992 m. balandžio 9 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ 1 ir 2 straipsnius.

J.Š., gim. (duomenys neskelbtini)(duomenys neskelbtini) kaime Zarasų rajone, Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, 4 klasių išsilavinimo, našlys, 2- os grupės invalidas, gyv. (duomenys neskelbtini) Utenos m., neteistas
kaltinamas pagal LR BK 18 str. 6 d., 1992 m. balandžio 9 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ 1 ir 2 straipsnius.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

nustatė:

K.K. SSRS okupacijos ir aneksijos Lietuvoje laiku, dirbdamas Zarasų rajono Antazavės valsčiaus „liaudies gynėjų“ būrio vadu, o P.B. ir J.Š. būdami to pačio būrio nariais, veikdami organizuotoje grupėje su kitais to pačio būrio nariais, turėdami tikslą sunaikinti dalį Lietuvos gyventojų, 1945 m. gegužės mėn. 17 d. apie 11-12 val. teisiamieji P.B. ir J.Š. prie (duomenys neskelbtini) miško Antazavės valsčiuje Zarasų rajone saugojo nusikaltimo vietą, o teisiamasis K.K. su kitais „liaudies gynėjų“ būrio nariais to pačio

-2-

valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaime G. sodyboje sušaudė ten buvusią 23 metų amžiaus nėščią V. G. Šios „liaudies gynėjų“ operacijos metu taip pat buvo sušaudyti 56 metų amžiaus K. G., 6 mėn. amžiaus A. G. bei sudegintas jų gyvenamasis namas, kurio rūsyje nuo dūmų užduso besislapstantis nuo karinės tarnybos SSRS okupacinėje kariuomenėje 30 metų amžiaus L. G..

Teisiamieji K.K. šiais savo veiksmais padarė nusikaltimą numatytą 1992 m. balandžio 9 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ 1 straipsnyje, o P.B. ir J.Š. – LR BK 18 str. 6 d. ir 1992 m. balandžio 9 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ 1 straipsnyje.

Parengtinio tardymo metu K.K. taip pat buvo kaltinamas tuo, kad tą pačią dieną, tęsdamas savo nusikalstamą veiklą po G. šeimos sunaikinimo, Zarasų rajone Antazavės valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaime, turėdamas tikslą ištardyti A. M., jos namuose rankinio pjūklo dantimis mušė per rankas taip ją žiauriai kankindamas, t.y. padarius nusikaltimą numatytą 1992 m. balandžio 9 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ 1 ir 2 str.

Teisiamasis K.K. savo kaltės dėl jam pareikšto kaltinimo nepripažino ir parodė, kad jis nuo 1945 m. vasario mėn. iki 1945 m. lapkričio mėn. atliko karinę tarnybą sovietų armijos 57 šaulių divizijoje, kuri buvo dislokuota Saratovo srityje, todėl dalyvauti G. šeimos nužudyme negalėjo. Nukentėjusiajai A. M. jokių kūno sužalojimų pjūklu nedarė. Nukentėjusieji ir liudytojai jį apkalba. Apie G. šeimos išžudymą sužinojo 1945 m. lapkričio mėn. grįžęs iš kariuomenės iš kitų žmonių kalbų. Pripažįsta, kad iki jo karinės tarnybos armijoje ir grįžus, jis dirbo „liaudies gynėjų“ būrio vadu Zarasų rajone Antazavės valsčiuje.

Teisiamasis J.Š. savo kaltės dėl jam pareikšto kaltinimo nepripažino ir parodė, kad 1945 metais Antazavės valsčiuje Zarasų rajone jis ir P.B. buvo „liaudies gynėjų“ būrio nariais, kuriam vadovavo K.K.. 1945 m. pavasarį, galimai gegužės mėnesį, jų būrys, kuriam vadovavo K., nuvyko į (duomenys neskelbtini) kaimą Zarasų rajone atlikti kažkokios užduoties, kuri eiliniams nebuvo sakoma. Jie nežinojo apie tikslą nužudyti G. šeimą. Būrio vado K. nurodymu jie abu ir J.Š. pasiliko prie (duomenys neskelbtini) miško, kuris yra apie 1 kilometrą nuo G. sodybos. Link G. sodybos nuėjo ginkluoti K. ir kiti būrio nariai, viso daugiau kaip 10 žmonių. Jis girdėjo šūvius, pamatė iš G. sodybos kylančius dūmus. Vėliau būrys grįžo į šalia esančią L. sodybą ir sulaikė L., nes nerado jos brolio, kuris taip pat slapstėsi nuo tarnybos sovietų kariuomenėje. Jis, jo brolis J.Š. ir P.B. sulaikytąją L. nuvedė į „liaudies gynėjų“ būstinę Antazavės miestelyje. Tik vėliau sužinojo, jog buvo išžudyta G. šeima, o jie prie šio nusikaltimo niekuo neprisidėjo. K.K. šioje operacijoje nedalyvavo, nes kažkur buvo išvykęs, kiti kalbėjo lyg tai jis tarnavo kariuomenėje.

Teisiamasis P.B. davė analogiškus parodymus ir paaiškino, jog būrio vado K. nurodymu jis, J. ir J.Š. pasiliko prie (duomenys neskelbtini) miško, maždaug apie 1 kilometrą nuo G. sodybos, jiems buvo įsakyta saugoti kitus būrio narius nuo galimo partizanų užpuolimo.

Teisiamasis J.Š. teisminio nagrinėjimo metu mirė (t.4, b.l. 63). Parengtinio tardymo metu J.Š. parodė, kad pasilikę prie (duomenys neskelbtini) miško jie turėjo tik stebėti G. sodybą (t.2, 125,t.3, b.l. 122).

Nors teisiamieji neprisipažino, jų kaltė dėl jiems inkriminuojamo nusikaltimo įrodyta nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais, akistatų protokolais, kita rašytine baudžiamosios bylos medžiaga.

Nukentėjusioji A. M. parodė, kad 1945 m. gegužės mėn. 17 d. apie 11 val. ji matė kaip link G. sodybos nuėjo apie 21 ginkluotų vyrų, taip vadinamų „liaudies gynėjų“. Tuo metu ji gyveno kaiminystėje su G. šeima. Po to, G. sodyboje pasirodė dūmai ir ugnis, vėliau matė kaip tie patys ginkluoti vyrai grįžo į jų sodybą. Teisiamasis K.K. įbėgęs į namą rankiniu pjūkleliu du kartus sudavė jai į kairę ranką. Tą pačią dieną ji kartu su V. G. (A. G. motina) nuėjo į G. sodybą ir kieme pamatė sušaudytus ir apdegusius K. G., V. G., A. G., kuriai buvo išsukta koja,

-3-

lavonus. Gyvenamasis namas buvo sudegęs, vėliau jo rūsyje rado uždususį nuo dūmų L. G., kuris slapstėsi nuo tarnybos sovietinėje kariuomenėje.

Teismo medicininės ekspertizės metu nustatyta, kad A. M., galimai 1945 m. gegužės mėn., buvo padaryti lengvi kūno sužalojimai (t.2, b.1.65).

Parengtinio tardymo metu nukentėjusioji V. G. parodė, kad 1945 m. gegužės 17 d. ryte ji išėjo nunešti maisto areštuotam už vengimą tarnauti Sovietinėje kariuomenėje savo vyrui A. G.. Namuose (duomenys neskelbtini) kaime Zarasų rajone liko vyro motina V. G., vyro brolis L. G., jo žmona V. G., kuri buvo 9-ame nėštumo mėnesyje ir jos pačios 6 mėn. dukra A. Grįžusi apie pietus ji rado sudegintą namą, V. G., K. G. ir jos dukra A. buvo nušautos, pastarajai dar buvo išsukta kojytė, o kūnai apdegę. Vyro brolį L. G. rado namo rūsyje, jis buvo uždusęs nuo dūmų. Teisiamasis K.K. tuo metu niekur nebuvo išvykęs, jis buvo „liaudies gynėjų“ būrio vadas. Išvakarėse K.K. net buvo užėjęs į jų namus lašinių (t. 1, b.1.182-183).

Parengtinio tardymo metu nukentėjusioji K. L. (G.) parodė, kad 1945 m. gegužės 17 d. (duomenys neskelbtini)kaime Zarasų rajone buvo nužudyta jos motina K. G., brolis L. G. su žmona V. G., brolio dukra A. G.. Brolio L. G. kūną rado namo rūsyje užtroškusį nuo dūmų (t.2, b.l. 9).

Nukentėjęs L. G. parodė, kad 1945 m. (duomenys neskelbtini) kaime Zarasų rajone buvo nužudyti jo tėvai V. ir L. G., senelė K. G., pusseserė A. G.. Iš kitų pasakojimo žino, kad šeimos nužudyme dalyvavo ir teisiamieji K.K., J. ir J.Š., P.B..

Liudytojas L. L. parodė, kad 1945 m. gegužės 17 d. po G. šeimos išžudymo į jų namus užėjo „liaudies gynėjai“, kurių tarpe buvo K.K., jis gyrėsi nušovęs nėščią V. G.. Jam tuo metu tebuvo 6 metai, tačiau tuos įvykius gerai atsimena.

Parengtino tardymo metu liudytojas L. L. šiuos savo parodymus patvirtino akistatos metu su K.K. (t.3, b.l. 129-130).

Liudytojas V. U. parodė, kad 1945 m.gegužės mėn. G. sodyboje išgirdo šaudant ir pamatė, kad pro langą iššoko V. G., į ją šaudė sodyboje buvę vyrai, kuri pabėgusi kelis metrus nugriuvo, sodyboje kilo gaisras.

Liudytoja A. V. parodė, kad 1945 m. gegužės 17 d. prieš pietus ji matė link (duomenys neskelbtini) kaimo nueinančius ginkluotus vyrus, jų tarpe buvo ir teisiamieji. Tą pačią dieną buvo išžudyta G. šeima, kur sudegusio gyvenamojo namo gaisravietėje matė apdegusius jų kūnus.

Parengtinio tardymo metu liudytoja O. A. parodė, kad 1945 m. vasario ar kovo mėn. jos tėvą areštavo K.K., todėl pastarasis sovietinėje kariuomenėje tuo metu netarnavo (t.l, b.l. 176).

Liudytojas P. N. parodė, kad 1945 m. kovo mėn. K.K. jį areštavo. Tvirtina, jog K.K. tuo metu niekur nebuvo išvykęs.

Parengtinio tardymo metu pagal Panevėžio vyskupijos Zarasų dekanato Antazavės bažnyčios mirusiųjų protokolų knygos Nr. 27 įrašus matyti, kad K. G., V. G. ir A. G. mirtis yra smurtinė-sudegimas (t.2, b.l.73). Kolegijos nuomone, V. G., K. G., A. G. mirties priežastis yra ne tik jų sudegimas, bet ir šautiniai sužalojimai. L. G. mirties priežastis taip pat yra smurtinė, nes jis mirė uždusęs nuo dūmų. Šias aplinkybes patvirtino aukščiau paminėti nukentėjusieji ir liudytojai. Šiais liudytojų parodymais ir rašytiniais dokumentais nustatyta, kad G. šeima buvo išžudyta būtent 1945 05 17 d.

Teismas tiki liudytojo L. L. parodymais, nors jam įvykių metu buvo tik 6 metai, nes kolegija mano, kad tokie kraupūs įvykiai ir pasakyti žodžiai iš tikrųjų galėjo jam įsiminti. Baudžiamojoje byloje nėra jokių įrodymų, kad liudytojas L. L. galėtų apkalbėti teisiamąjį K.K.. Liudytojo L. L. parodymų netikslumai apklausiant jį parengtinio tyrimo metu yra neesminiai.

Teisiamasis K.K. parodė, kad į sovietinę armiją jis pateko Irtyščeve, kur buvo vykdamas į Balašovo m. parvežti leitenanto S. šeimą. Jis važiavo kartu su liudytoju F. K. Iš teisme paskelbtų liudytojo F. K. parodymų seka, kad 1944 m. gruodžio mėn.

-4-

pabaigoje jis susipažino su K.K. Zarasų NKVD, po to vyko parvežti leitenantų šeimų ir su juo išsiskyrė Maskvoje. Jis grįžo 1945 m. sausio mėn. ir sužinojo, jog K.K. paimtas į kariuomenę (t.l, b.l. 153). Tačiau pats teisiamasis K.K. nurodo, jog į kariuomenę jis pateko tik 1945 m. vasario mėn. viduryje. Kaip matyti tarp liudytojo F. K. ir teisiamojo K.K. parodymų yra esminių prieštaravimų, todėl šio liudytojo parodymais tikėti nėra pagrindo ir jie atmestini kaip nepagrįsti kita baudžiamosios bylos medžiaga.

Zarasų rajono komisariato ir teisiamojo K.K. kariniame biliete nurodyta, kad į karinę tarnybą jį paėmė Zarasų rajono komisariatas, o pats K.K. nurodo visiškai priešingai – kad į kariuomenę jis pateko iš Saratovo srities Irtyščevo m.. Parengtinio tardymo metu kriminalistine dokumentų ekspertize nustatyta, kad teisiamojo K.K. kariniame biliete esanti fotonuotrauka yra perklijuota (t.3, b.l. 32-36). Todėl minėti įrašai K.K. kariniame biliete ir Zarasų rajono karinio komisariato duomenys apie teisiamojo K.K. tarnybą 1945 m. sovietinės kariuomenės šaulių divizijoje kelia abejones (t.l. b.1.60-61, 62-63, 121-122, 123-124). Be to, iš sovietinės gynybos ministerijos pažymos matyti, kad duomenų apie K.K. finansinį išlaikymą kariuomenės žiniaraščiuose nėra (t.l, b.l. 232-233).

Teisiamasis K.K. 1946 m. ir 1969 m. savo autobiografijoje nurodė, kad 1945 m. tarnavo Sovietinėje kariuomenėje, tačiau tai prieštarauja kitiems byloje esantiems rašytiniams įrodymams: iš 1947 m. Antazavės saugumo poskyrio viršininko rašytos K.K. charakteristikos, Zarasų apskrities saugumo skyriaus viršininko 1946 m. liepos 16 d. įsakymo Nr. 0085 dėl K.K. įtraukimo į sąrašą pilnam materialiniam aprūpinimui, 1969 m. gruodžio 12 d. paties teisiamojo K.K. rašyto pareiškimo dėl personalinės pensijos skyrimo. Saugumo pažymos apie K.K. darbinę veiklą, pažymos iš partijos istorijos instituto apie K.K. darbinę veiklą ir jo paties rašyto pasiaiškinimo matyti, kad teisiamasis K.K. nuo 1944 iki 1949-1950 metų dirbo „liaudies gynėju“ Antazavės valsčiuje Zarasų rajone, o apie tarnybą sovietinėje armijoje nėra jokių duomenų (t.l, b.1.43-44, 111, 138-139, t.2, b.l. 78-79, t.3, b.1.62-66).

Kolegija liudytojų M. K., A. G. parodymus apie K.K. tarnybą sovietinėje kariuomenėje nurodytu laikotarpiu vertina kritiškai, nes jie nėra pagrįsti kitais objektyviais įrodymais ir iš esmės prieštarauja nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymams. Be to, liudytoja A. G. parodė, kad teisiamojo K.K. tarnybos faktą sovietinėje kariuomenėje žino iš jo žmonos pasakojimo. Nukentėjusiųjų A. M., V. G., K. L., liudytojų A. V., L. L., J. B., P. N., S. G., O. G., R. A., E. A., A. Ž., Z. V., G. J., V. R. parodymais nustatyta, kad teisiamasis K.K. sušaudė nėščią V. G. ir niekur nebuvo išvykęs, šios „liaudies gynėjų“ operacijos metu buvo nužudyti ir kiti G. šeimos nariai. Byloje nėra jokių įrodymų, kad nukentėjusieji ar liudytojai apkalbėtų teisiamuosius, todėl teismas tiki jų parodymais.

Teismas, įvertindamas visus baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad teisiamieji K.K., P.B. ir J.Š. padarė jiems inkriminuojamą nusikalstamą veiką.

Parengtinio tardymo metu K.K. buvo kaltinamas ir tuo, kad 1945 m. gegužės 17 d. A. M. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) kaime Zarasų rajone ją žiauriai kankino, rankinio pjūklo dantimis mušė per rankas. Ši jo veika taip pat buvo kvalifikuota pagal 1992 m. balandžio 9 d. LR įstatymo „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ 1 ir 2 str.str. Tačiau parengtinio tardymo metu ir teisme nesurinkta nenuginčijamų įrodymų, kad teisiamasis K.K. tokiu būdu sužalodamas nukentėjusiąją A. M., tokiais tyčiniais veiksmais siekė realizuoti veiką, numatytą paminėtame įstatyme. Todėl K.K. iš kaltinimo šis epizodas pašalinamas, nesant jo veikoje šio nusikaltimo sudėties (LR BPK 5 str. 2 p.).

Teisiamųjų K.K., P.B. ir J.Š. veika kvalifikuota pagal 1992 m. balandžio 9 d. įstatymo „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ 1 str. teisingai. Teisiamieji veikdami organizuotoje grupėje įgyvendino nusikalstamą sumanymą – sunaikinti dalį Lietuvos gyventojų. Teisiamasis K.K. vadovavo naikinamajam būriui, veikusiam SSRS okupacijos ir aneksijos Lietuvoje metais, kurie pagal savo paskirtį ir pavadinimą „naikintojai“ buvo sukurti genocidui Lietuvos teritorijoje vykdyti. Kolegija šią išvadą daro remdamasi byloje esančiais rašytiniais dokumentais, t.y. Lietuvos KP (b) CK biuro 1944 m. liepos

-5-

24 d. nutarimu „Dėl VR LK naikinamųjų batalionų sudarymo Lietuvos Tarybų Socialistinės respublikos teritorijoje, išvaduojamoje iš vokiškų fašistinių grobikų“ įsteigti naikinamieji būriai, kurie dangstydamiesi kova su priešiškais elementais žudė Lietuvos gyventojus. Tai patvirtina masiniai lietuvių, jų šeimų žudymai pokario laikotarpiu. Tai, kad tokių būrių naikinamoji paskirtis buvo būtent tokia matyti ir iš Lietuvos KP (b) Centro komiteto biuro 1945 03 23 d. nutarimo „Dėl Lietuvos VRS naikintojų batalionų kovingumo didinimo“, 1944 12 03 d. ir 1944 12 12 d. LKP (b) CK nutarimų (t.2. b.l.85-95). Kolegijos nuomone, visi teisiamieji tuometinėmis sąlygomis ir aplinkybėmis – K.K. vadovaujant vienam iš tokių „naikinamųjų“ būrių Antazavės valsčiuje Zarasų rajone, o P.B. ir J.Š. esant tokio būrio eiliniais, įgyvendino okupacinės Sovietinės valdžios politiką, nukreiptą prieš Lietuvos gyventojus. Teisiamojo K.K. vadovavimas tokiam būriui ir tiesioginis dalyvavimas sušaudant V. G., o „liaudies gynėjų“ būrio nariams operacijos metu sunaikinant kitus G. šeimos narius, teisiamiesiems P.B. ir J.Š. saugant nusikaltimo vietą nuo galimo Lietuvos partizanų užpuolimo, vertinami kaip veiksmai, kuriais buvo siekiama fiziškai sunaikinti dalį Lietuvos gyventojų, t.y. genocidas.

Teisiamųjų K.K., P.B. ir J.Š. veiksmai įrodo, kad minėtam nusikalstamam tikslui įgyvendinti jie veikė tiesiogine tyčia – suprato savo veiksmus ir sąmoningai siekė tokių pasekmių. Teisiamųjų P.B. ir J.Š. paaiškinimas, kad jie nieko nežinojo apie kitų „liaudies gynėjų“ kėslus, niekuo nepagrįstas, nes būdami naikinamojo „liaudies gynėjų“ būrio nariais ir veikdami organizuotoje grupėje, žinojo ir suprato tiesioginių vykdytojų – teisiamojo K.K. ir kitų „liaudies gynėjų“ sumanymą išžudyti G. šeimą. Be to, teisiamasis P.B. teisme pripažino, jog šios operacijos metu jis su J. ir J.Š. buvo palikti prie (duomenys neskelbtini) miško saugoti „liaudies gynėjų“ būrį nuo Lietuvos partizanų galimo užpuolimo. Teisiamojo J.Š. paaiškinimas, kad juos paliekant prie (duomenys neskelbtini) miško jis nesuprato rusų kalba P.B. pasakytos užduoties yra niekuo nepagrįstas. Teisme įrodyta, kad P.B. ir J.Š. tiesiogiai G. šeimos nužudyme nedalyvavo. Minėta aplinkybė tik įrodo, kad jų vaidmuo buvo antraeilis, tačiau nepanaikina jų veiksmų nusikalstamo pobūdžio.

Teisiamieji K.K., P.B. ir J.Š. su kitais „liaudies gynėjais“ veikė organizuotoje grupėje. Parengtinio tardymo metu teisiamųjų P.B. ir J.Š. veika kvalifikuota papildomai su nuoroda į LR BK 18 str. 6 d., kaip padėjėjų, teisingai ir pagrįstai.

Teisiamiesiems kaltinime nurodyta, kad G. šeimos genocidą jie padarė grupėje su J.Š., S. K., V. J., Z., V. Ž., I. K.. Kolegijos nuomone, šie asmenys yra mirę, jų atžvilgiu šiuo klausimu anksčiau nebuvo priimtas apkaltinamasis ir šiuo metu būtų įsiteisėjęs teismo nuosprendis, todėl jų pavardės iš teisiamiesiems pateikto kaltinimo pašalinamos. Tačiau pačių teisiamųjų ir liudytojų parodymais neginčijamai įrodyta, kad šioje organizuotoje grupėje veikė, G. šeimos išžudyme dalyvavo ir kiti asmenys.

Genocido nusikaltimo dispozicija ir sankcija numatytos įstatymo „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ 1 str. Kolegijos nuomone, teisiamųjų nusikalstamos veikos kvalifikacija pagal įstatymo „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ 2 str., kuri yra bendro pobūdžio, nebereikalinga, todėl ji teisiamiesiems pašalinama iš kaltinimo. Tačiau teisiamųjų K.K., P.B. ir J.Š. veikos negali būti perkvalifikuotos į dabar galiojančio LR BK 71 str., nes taip iš esmės teisiamiesiems būtų pasunkintas kaltinimas: teisiamųjų veiksmai pasireiškė kartu su kitais „liaudies gynėjų“ būrio nariais G. šeimos sunaikinimu-išžudymu, kas atitinka LR BK 71 str. 2 d. (1998 04 21 d. įstatymo Nr.VIII-708 redakcija, įsigaliojusi 1998 05 07 d.), tačiau jo sankcija yra žymiai griežtesnė nei 1992 04 09 d. LR įstatyme „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ 1 str. sankcijoje. Tai prieštarautų LR BK 7 str. nuostatoms.

Parengtinio tyrimo metu K.K. pareikštas kaltinimas, jog veikdamas organizuotoje grupėje sunaikino (sušaudė) vieną beginklį G. šeimos narį – V. G. (23 m. amžiaus ir 9-ame nėštumo mėnesyje). Tai pilnai įrodyta aukščiau paminėtų liudytojų parodymais ir rašytiniais

-6-

įrodymais. Toliau iš pateikto kaltinimo seka, jog šio nusikaltimo metu buvo sunaikinti (sušaudyti) dar ir K. G. (56 m. amžiaus), 6 mėn. A. G., o L. G. namo rūsyje užduso nuo dūmų. Parengtinio tyrimo metu iš K.K. pareikšto kaltinimo formuluotės seka, jog teisiamasis K.K. kaltinamas tik V. G. (23 m. amžiaus, jai esant 9-ame nėštumo mėnesyje) sunaikinimo (sušaudymo). Kolegijos nuomone, teisiamasis K.K. nėra kaltinamas kitų paminėtų asmenų sunaikinimu (sušaudymu). Teismas negali išeiti už teisiamajam K.K. pareikšto kaltinimo ribų, todėl K. G., A. G. ir L. G. sunaikinimo (sušaudymo) faktą vertina kaip visos šios organizuotos asmenų grupės operacijos metu bendrais veiksmais sukeltas pasekmes. Teisiamiesiems parengtinio tyrimo metu pareikšti kaltinimai yra nekonkretūs, todėl teismas nekeisdamas faktinių bylos aplinkybių ir iš esmės nesunkindamas kaltinimų, juos patikslina.

Teismas ištyręs teisiamųjų asmenybes nustatė, kad K.K., J.Š. ir P.B. anksčiau neteisti, šiuo metu yra senatvės pensininkai ir 2- os grupės invalidai, turi pastovią gyvenamąją vietą. Teismo medicininių ekspertizių išvadomis nustatyta, kad K.K., J.Š. ir P.B. sunkiai serga lėtai progresuojančiomis nepagydomomis ligomis (t.2, b.l. 104, 111, 118, 243, 248., 249, 250, 252, t.3, 248, t.5, b. 1.149-161).

Teisiamųjų K. K, P.B. ir J.Š. atsakomybe lengvinančių aplinkybių nėra. Jų atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis yra tai, kad nusikaltimą padarė prieš mažametį asmenį ir organizuota grupė (LR BK 41 str. 2 d. 2 p., 5 p.). Kolegijos nuomone, parengtinio tardymo metu teisiamiesiems inkriminuotos atsakomybę sunkinančios aplinkybės – nusikaltimą padarė itin žiauriai, naudojant šaunamuosius ginklus, teisiamųjų nusikalstami veiksmai sukėlė sunkias pasekmes – negali būti jų atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis, nes kiekvienas smurtinis nusikaltimas yra žiaurus ir sukelia sunkias pasekmes, tačiau iš bylos aplinkybių neseka, kad teisiamieji savo nusikalstamais veiksmais būtų siekę būtent tokiu būdu (itin žiauriai) padaryti nusikaltimą, o nusikaltimo padaryme panaudoti šaunamieji ginklai yra šio nusikaltimo padarymo įrankiai.

Teismas, skirdamas teisiamiesiems bausmę atsižvelgia į jų asmenybes, visų teisiamųjų senyvą amžių, jų sveikatos būklę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumo visuomenei laipsnį, nes jis priskiriamas prie sunkių nusikaltimų kategorijos (LR BK 8-1 str.), atsakomybę sunkinančias aplinkybes, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, kiekvieno iš jų vaidmenį ir laipsnį prisidedant prie šio nusikaltimo padarymo. Kolegija įvertinusi visas bylos aplinkybes daro išvadą, kad visiems teisiamiesiems turi būti skiriamos realios laisvės atėmimo bausmės (LR BK 39 str.).

Teisme nustatyta ir iš bylos aplinkybių matyti, kad teisiamieji P.B. ir J.Š. jiems inkriminuojamame nusikaltime atliko antraeilį vaidmenį, patys tiesiogiai G. šeimos nužudyme nedalyvavo. Kolegijos nuomone, bausmės tikslai (LR BK 39 str.) gali būti pasiekti teisiamųjų P.B. ir J.Š. atžvilgiu taikant LR BK 45 str. ir jiems gali būti paskirta švelnesnė, negu numatyta įstatyme, bausmė (LR BK 45 str. redakcija, galiojusi iki 1994 07 19 d.).

Teisiamiesiems skirtina ir papildoma bausmė – turto konfiskavimas, nes tai privalomai numatyta pačiame įstatyme.

Teisiamiesiems negali būti taikomas 1995 m. gruodžio mėn. 21 d. Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl amnestijos“, nes tai uždrausta paminėto įstatymo 6 str. 1 p. Vadovaujantis LR BK 7 str. nuostatomis teisiamųjų K.K., J.Š., P.B. atžvilgiu taikytinas 1993 m. birželio mėn. 15 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl amnestijos, pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimą“ 3 str. ir neatliktoji bausmės dalis sumažintina 1/3.

Daiktinių įrodymų byloje nėra.

Civiliniai ieškiniai nepareikšti.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 330-333 str.str.,

-7-

nusprendė:

K.K. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos 1992 m. balandžio mėn. 9 d. įstatymo „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ 1 str. ir nuteisti jį laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams, su viso jo turto konfiskavimu, laisvės atėmimo bausmę atliekant sustiprinto režimo pataisos darbų kolonijoje. Pritaikius 1993 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. 1-182 „Dėl amnestijos, pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimą“ 3 str., K.K. neatliktą bausmės dalį sumažinti 2 (dviem) metais. Bausmės atlikimo pradžią K.K. skaičiuoti nuo nuosprendžio vykdymo pradžios.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti K.K. palikti nepakeistą iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

J.Š. pripažinti kaltu pagal LR BK 18 str. 6 d., Lietuvos Respublikos 1992 m. balandžio mėn. 9 d. įstatymo „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ 1 str. ir pritaikius LR BK 45 str. nuteisti jį laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams 6 mėn., su viso jo turto konfiskavimu, laisvės atėmimo bausmę atliekant sustiprinto režimo pataisos darbų kolonijoje. Pritaikius 1993 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. 1-182 „Dėl amnestijos, pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimą“ 3 str. J.Š. neatliktą bausmės dalį sumažinti 1/3. Bausmės atlikimo pradžią J.Š. skaičiuoti nuo nuosprendžio vykdymo pradžios.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti J.Š. palikti nepakeistą iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

P.B. pripažinti kaltu pagal LR BK 18 str. 6 d., Lietuvos Respublikos 1992 m. balandžio mėn. 9 d. įstatymo „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ 1 str. ir pritaikius LR BK 45 str. nuteisti jį laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams 6 mėn., su viso jo turto konfiskavimu, laisvės atėmimo bausmę atliekant sustiprinto režimo pataisos darbų kolonijoje. Pritaikius 1993 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. 1-182 „Dėl amnestijos, pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimą“ 3 str. P.B. neatliktą bausmės dalį sumažinti 1/3. Bausmės atlikimo pradžią P.B. skaičiuoti nuo nuosprendžio vykdymo pradžios.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti P.B. palikti nepakeistą iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Nuosprendis 14 d. laikotarpyje gali būti skundžiamas Lietuvos Apeliaciniam teismui per Vilniaus apygardos teismą.

Pirmininkaujantysis

K. Jucys

Teisėjai

A. Kisielius

Z. Birštonas

==============================

K. Kurakino byla – apeliacinės instancijos nutartis

Baudž. byla Nr. 1A-95 1999 m.

Pranešėjas S. Knizleris
Teisėjas K. Jucys

NUTARTIS

1999 m. vasario mėn. 19 d.
Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko S. Knizlerio,
teisėjų: G. Slautos, R. Klišausko,
sekretoriaujant G. Jarašiūnaitei,
dalyvaujant prokurorui J. Martinaičiui,
gynėjui E. Karažinui, L. Balčiūnienei,
nuteistiesiems K.K., P.B., J.Š.,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų K.K., P.B., J.Š. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 1998 m. gruodžio 2 d. nuosprendžio, kuriuo K.K. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos 1992 m. balandžio 9 d. įstatymo „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ 1 str. laisvės atėmimu šešeriems metams su viso turto konfiskavimu, bausmę atliekant sustiprintojo režimo pataisos darbų kolonijoje. Pritaikius 1993 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. 1-182 „Dėl amnestijos, pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimą“ 3 str., K.K. neatlikta bausmės dalis sumažinta dvejiems metams.

J.Š. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal BK 18 str. 6 d., Lietuvos Respublikos 1992 m. balandžio 9 d. įstatymo „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ 1 str. ir pritaikius BK 45 str. laisvės atėmimu trejiems metams 6 mėn. su viso turto konfiskavimu, bausmę atliekant sustiprintojo režimo pataisos darbų kolonijoje. Pritaikius 1993 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. 1-182 „Dėl amnestijos, pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimą“ 3 str. J.Š. neatlikta bausmės dalis sumažinta 1/3.

P.B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 18 str. 6 d., Lietuvos Respublikos 1992 m. balandžio 9 d. įstatymo „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ 1 str. ir pritaikius BK 45 str. laisvės atėmimu trejiems metams ir 6 mėn. su viso turto konfiskavimu, bausmę atliekant sustiprintojo režimo pataisos darbų kolonijoje. Pritaikius 1993 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. 1-182 „Dėl amnestijos, pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimą“ 3 str. P.B. neatlikta bausmės dalis sumažinta 1/3.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

N U S T A T Ė:

K.K. SSRS okupacijos ir aneksijos Lietuvoje laiku, dirbdamas Zarasų rajono Antazavės valsčiaus „liaudies gynėjų“ būrio vadu, o P.B. ir J.Š. būdami to pačio būrio nariais, veikdami organizuotoje grupėje su kitais to pačio būrio nariais, turėdami tikslą sunaikinti dalį Lietuvos gyventojų, 1945 m. gegužės 17 d. apie 11 – 12 val. nuteistieji

-2-

P.B. ir J.Š. prie (duomenys neskelbtini) miško Antazavės valsčiuje Zarasų rajone saugojo nusikaltimo vietą, o nuteistasis K.K. su kitais „liaudies gynėjų“ būrio nariais to pačio valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaime G. sodyboje sušaudė ten buvusią 23 metų amžiaus nėščią V. G.. Šios „liaudies gynėjų“ operacijos metu taip pat buvo sušaudyti 56 metų amžiaus K. G., 6 mėn. amžiaus A. G. bei sudegintas jų gyvenamasis namas, kurio rūsyje nuo dūmų užduso besislapstantis nuo karinės tarnybos SSRS okupacinėje kariuomenėje 30 metų amžiaus L. G.

Nuteistieji K.K. šiais savo veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą 1992 m. balandžio 9 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ 1 str., o P.B. ir J.Š. – LR BK 18 str. 6 d. ir 1992 m. balandžio 9 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ 1 straipsnyje.

Nuteistasis K.K. apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti. Nurodo, kad jam inkriminuoto nusikaltimo nepadarė, nes tuo laikotarpiu jo Lietuvoje nebuvo, nes tarnavo tarybinėje armijoje. Tai patvirtina kiti nuteistieji J.Š., P.B., liudytojai F. K., M. K., V. R., A. G.. Tačiau teismas nepagrįstai atmetė šių liudytojų parodymus ir nuosprendyje rėmėsi prieštaringais A. V., L. L., S. G. parodymais. Be to, teismas neapklausė liudytojo J. N.. 1946 m. rašytoje autobiografijoje minėjo, kad 1945 m. vasario – lapkričio mėn. tarnavo tarybinėje armijoje. Vėliau apie šį faktą niekur neminėjo, nes tarnavo trumpą laiko tarpą ir manė tai esant nereikšmingu. Nuotraukos kariniame biliete neperklijavo, o priklijavo tą pačią atsiklijavusią nuotrauką. įrašų kariniame biliete neklastojo, nes įrašus darė karinio komisariato darbuotojai. Todėl nuteistojo manymu nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas.

Nuteistasis J.Š. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį jo atžvilgiu panaikinti ir jį išteisinti. Nurodo, kad jam inkriminuoto nusikaltimo nepadarė. Į „liaudies gynėjų“ gretas pateko prieš savo valią, nes buvo grasinama susidoroti su juo bei šeima. Aktyvioje „liaudies gynėjų“ veikloje nedalyvavo. 1945 m. pavasarį jo būrys nuvyko į (duomenys neskelbtini) kaimą Zarasų rajone kažkokiai užduočiai įvykdyti. Jis nežinojo apie tikslą nužudyti G. šeimą. Būrio vado nurodymu pasiliko prie (duomenys neskelbtini) miško. Kas įvyko G. sodyboje nežinojo ir nematė. Be to, nuteistojo manymu, jam paskirta aiškiai per griežta bausmė.

Nuteistasis P.B. apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti. Nurodo, kad jis tarnavo „liaudies gynėjų“ būryje ir 1945 m. gegužės 17 d. kartu su kitais būrio nariais buvo nuvykęs į (duomenys neskelbtini) kaimą. Tačiau nežinojo būrio tikslų, nes buvo eilinis. Jam buvo nurodyta patruliuoti prie (duomenys neskelbtini) miško. G. šeimos žudynėse nedalyvavo, apie tai sužinojo vėliau.

Teismo posėdžio metu nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus patenkinti, prokuroras prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistųjų apeliaciniai skundai atmestini.

Apygardos teismas pilnai ir visapusiškai ištyrė nuteistiesiems inkriminuotų nusikaltimų padarymo aplinkybes bei pagrįstai nuteisė K.K. pagal Lietuvos Respublikos 1992 m. balandžio 9 d. Įstatymo „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ 1 str., o J.Š. ir P.B. pagal BK 18 str. 6 d., Lietuvos Respublikos 1992 m. balandžio 9 d. Įstatymo „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ 1 str.

Nors nuteistasis K.K. apeliaciniame skunde nurodo, kad nusikaltimo padarymo metu nebuvo Lietuvoje ir nedalyvavo G. šeimos išžudyme, tačiau jo kaltė

-3-

padarius šį nusikaltimą įrodyta nuosekliais nukentėjusiųjų A. M., V. G., K. L., liudytojų A. V., L. L., J. B., P. N., S. G., O. G., R. A., E. A., A. Ž., Z. V., G. J. parodymais. Iš minėtų asmenų parodymų matyti, kad K.K. pokario laikotarpiu Zarasų rajone, Antazavės valsčiuje buvo vienas iš „liaudies gynėjų“ būrio vadų, 1945 m. gegužės 17 d. niekur nebuvo išvykęs ir pats su kitais būrio nariais sušaudė G. šeimą. Teismas nuosprendyje pagrįstai rėmėsi šių nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais apie nusikaltimo padarymo aplinkybes, nes tai atitinka Panevėžio vyskupijos Zarasų dekanato Antazavės bažnyčios mirusiųjų protokolų knygos Nr. 27 įrašams, rašytiniams dokumentams bei kitiems išsamiai teismo nuosprendyje aptartiems įrodymams. Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad jie turėtų tikslą apkalbėti nuteistąjį K.K.. Be to, nuteistojo K.K. iškelta versija, kad nusikaltimo padarymo metu buvo išvykęs iš Lietuvos ir tarnavo tarybinėje armijoje, buvo tikrinama parengtinio tardymo metu ir teisme, tačiau nepasitvirtino. Taip, iš 1947 m. Antazavės saugumo poskyrio viršininko rašytos K.K. charakteristikos, Zarasų apskrities saugumo skyriaus viršininko 1946 m. liepos 16 d. įsakymo Nr. 0085 dėl K.K. įtraukimo į sąrašą pilnam materialiniam aprūpinimui, 1969 m. gruodžio 12 d. paties nuteistojo K.K. rašyto pareiškimo dėl personalinės pensijos skyrimo, Saugumo pažymos apie K.K. darbinę veiklą, pažymos iš partijos istorijos instituto apie K.K. darbinę veiklą ir jo paties rašyto pasiaiškinimo matyti, kad nuteistasis K.K. nuo 1944 m. iki 1949 – 1950 metų dirbo „liaudies gynėju“ Antazavės valsčiuje, o apie jo tarnybą sovietinėje armijoje nėra jokių duomenų (t. 1 b.l. 43-44,111, 138-139; t. 2 b.l. 78-79; t. 3 b.l. 62-66 ).

Taip pat, apygardos teismas pagrįstai kritiškai įvertino K.K. kariniame biliete įrašytus duomenis apie jo tarnavimą tarybinėje armijoje. Zarasų rajono komisariato ir K.K. kariniame biliete nurodyta, kad į karinę tarnybą jį paėmė Zarasų rajono komisariatas, tuo tarpu pats nuteistasis nurodo, kad į kariuomenę pateko iš Saratovo srities Irtyščevo m. Teismo kriminalistinės ekspertizės išvadose konstatuota, kad K.K. kariniame biliete esanti fotonuotrauka perklijuota (t.3 b.l. 32-36). Be to, iš sovietinės gynybos ministerijos pažymos matyti, jog duomenų apie nuteistojo finansinį išlaikymą kariuomenės žiniaraščiuose nėra (t.l, b.l. 232-233).

Nuteistojo K.K. apeliaciniame skunde nurodytų kitų nuteistųjų ir liudytojų parodymai apie nuteistojo tarnybą sovietinėje kariuomenėje atmestini, nes jie prieštarauja teismo nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms bei kitiems anksčiau aptartiems įrodymams. Be to, šie liudytojai negalėjo kategoriškai patvirtinti, kad K.K. 1945 m. gegužės 17 d. tarnavo sovietinėje kariuomenėje ir buvo išvykęs iš Lietuvos. Liudytojo J. N. apklausa teisme taip pat negali turėti esminės reikšmės sprendžiant K.K. kaltumo klausimą, nes byloje surinktais įrodymais nustatytas K.K. dalyvavimas sušaudant G. šeimą. Be to, apeliaciniame skunde net nenurodyta, kokias konkrečias aplinkybes gali patvirtinti J. N..

Nuteistųjų P.B. ir J.Š. apeliacinių skundų motyvas, kad jie nieko nežinojo apie kitų „liaudies gynėjų“ tikslus išžudyti G. šeimą, nes buvo naikinamojo „liaudies gynėjų“ būrio eiliniai, prieštarauja baudžiamosios bylos medžiagai bei įvykių eigai. Byloje nustatyta, kad nuteistieji būdami naikinamojo „liaudies gynėjų“ būrio nariais ir veikdami organizuotoje grupėje žinojo ir suprato tiesioginių vykdytojų sumanymą išžudyti G. šeimą. Jei prie (duomenys neskelbtini) miško Antazavės valsčiuje saugojo nusikaltimo vietą o nuteistasis K.K. su kitais „liaudies gynėjų“ būrio nariais to pačio valsčiaus (duomenys neskelbtini)

-4-

kaime sušaudė G. šeimą. Nuteistųjų veiksmai šioje situacijoje atitinka BK 18 str. 6 d. ir Lietuvos Respublikos 1992 m. balandžio 9 d. įstatymo „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ 1 str. reikalavimams. Be to, nuteistasis P.B. pats parodė, kad operacijos metu jis kartu su Š. buvo palikti prie (duomenys neskelbtini) miško saugoti „liaudies gynėjų“ būrį nuo Lietuvos partizanų galimo užpuolimo.

Taip pat apygardos teismas nuteistajam J.Š. paskyrė tinkamą bausmę, atsižvelgdamas į nuteistojo asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą visuomenei, jo amžių, sveikatos būklę. Todėl teismas, skirdamas bausmę BK 39 str. reikalavimų nepažeidė.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 380 str. 1 d. 1 p.

N U T A R Ė:

Nuteistųjų K.K.. J.Š., P.B. apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkas
S. Knizleris

Teisėjai:
G. Slauta
R. Klišauskas

==============================

K. Kurakino byla – kasacinės instancijos nutartis

Kasacinė byla Nr. 2K-237
1999 m.

Panešėjas S. Čatrauskas

NUTARTIS

1999 m. birželio 1 d.
Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko J. Tomaševičiaus,
teisėjų I. Stankevičienės ir S. Čatrausko,
sekretoriaujant D. Šatienei,
dalyvaujant prokurorui J. Martinaičiui,
gynėjams L. Balčiūnienei ir E. Karažinui,
nuteistiesiems K.K. ir J.Š.,

teismo posėdyje išnagrinėjo kasacinę bylą pagal nuteistųjų K.K., J.Š. ir P.B. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 1998 m. gruodžio 2 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. vasario 19 d. nutarties.

Paminėtu apygardos teismo nuosprendžiu K.K., J.Š.ir P.B. pagal Lietuvos Respublikos 1992 m. balandžio 9 d. įstatymo „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ 1 straipsnį nuteisti: K.K. laisvės atėmimu šešeriems metams, konfiskuojant visą turtą, J.Š. ir P.B., taikant BK 45 str., – po trejus metus ir 6 mėnesius, konfiskuojant visą turtą.

Pritaikius Lietuvos Respublikos 1993 m. birželio 15 d. įstatymo „Dėl amnestijos, pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimą“ 3 straipsnį, K.K. neatliktosios bausmės dalis sumažinta dvejais metais, o J.Š. ir P.B. neatliktosios bausmės dalis sumažinta trečdaliu.

Bausmė K.K., J.Š. ir P.B. paskirta atlikti sustiprintojo režimo pataisos darbų kolonijoje.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. vasario 19 d. nutartimi atmesti nuteistųjų K.K., J.Š. ir P.B. apeliaciniai skundai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo S. Čatrausko pranešimą, nuteistuosius K.K. ir J.Š., jų gynėjus, prašiusius nuteistųjų K.K., J.Š. ir P.B. kasacinius skundus patenkinti, ir prokurorą, prašiusį šiuos skundus atmesti,

NUSTATĖ:

K.K., J.Š. ir P.B. nuteisti už tai, kad SSRS okupacijos ir aneksijos Lietuvoje laiku, K.K. dirbdamas Zarasų rajono Antazavės valsčiaus „liaudies gynėjų“ būrio vadu, o P.B. ir J.Š. būdami to paties būrio nariais, veikdami organizuotoje grupėje su kitais to pačio būrio nariais ir turėdami tikslą sunaikinti dalį Lietuvos gyventojų, 1945 m. gegužės 17 d. apie 11-12 val., Antazavės valsčiuje, prie (duomenys neskelbtini) miško, P.B. su J.Š. saugojo nusikaltimo vietą, o K.K. su kitais „liaudies gynėjų“ būrio nariais (duomenys neskelbtini) kaime, G. sodyboje, sušaudė ten buvusią 23 metų amžiaus nėščią V. G., 56 metų K. G., 6 mėnesių amžiaus A. G. bei sudegino jų gyvenamąjį namą, kurio rūsyje nuo dūmų užduso besislapstantis nuo karinės tarnybos SSRS okupacinėje kariuomenėje 30 metų amžiaus L. G..

Kasaciniu skundu nuteistasis K.K. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 1998 m. gruodžio 2 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. vasario 19 d. nutartį, bylą jo atžvilgiu nutraukti, neįrodžius jo dalyvavimo šio nusikaltimo padaryme.

-2-

Nurodo, kad nurodytu laiku, kai buvo sušaudyti paminėti asmenys, jis nebuvo Lietuvoje. Šį faktą patvirtino bendranuteistieji J. ir J.Š., P.B., liudytojai K., M. K., V. R., A. G. Teismas be pagrindo nepatikėjo šių liudytojų parodymais, o nuosprendį grindė prieštaringais ir nenuosekliais A. V., S. G., L. L. parodymais.

Teismas ignoravo jo prašymą, neiškvietė liudytoją J. N., kuris galėjo patvirtinti jo alibi. Net pastarajam atvykus į teismą, jis nebuvo apklaustas, motyvuojant tuo, kad jis nebuvo tardytas parengtinio tardymo metu.

1946 metais rašytoje autobiografijoje jis paminėjo, kad 1945 m. vasario – lapkričio mėnesiais tarnavo tarybinėje armijoje. Vėliau to fakto neminėjo, nes tai jam buvo nereikšminga. Nuotraukos kariniame biliete nepriklijavo, o tik perklijavo atsiklijavusią seną nuotrauką. Įrašų šiame biliete neklastojo. Reikalingas atžymas biliete darė karinio komisariato darbuotojai.

Kasaciniu skundu nuteistasis P.B. prašo panaikinti apygardos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį, bylą jo atžvilgiu nutraukti.

Nurodo, kad tarnavo liaudies gynėju. Jis buvo eiliniu ir įvykio metu, vykstant į (duomenys neskelbtini) kaimą, nežinojo būrio užduoties. Jam buvo įsakyta patruliuoti prie (duomenys neskelbtini)miško. Jis nedalyvavo G. šeimos žudynėse ir nežinojo užduoties nužudyti šią šeimą ir kitus civilius gyventojus.

Jis laiko nepagrįstai nuteistu ir mano, kad siekiama su juo fiziškai susidoroti ne už konkretų padarytą nusikaltimą, o už priklausymą liaudies gynėjų būriui, į kurį įstojo verčiamas susiklosčiusių aplinkybių.

Kasaciniu skundu nuteistasis J.Š. prašo panaikinti apygardos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį, bylą nutraukti.

Nurodo, kad nebuvo padėjėju genocido nusikaltime. Lietuvos Respublikos 1992 m. balandžio 9 d. įstatymo „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ 1 straipsnyje nurodyti veiksmai, kuriais siekiama fiziškai sunaikinti visus ar dalį gyventojų, priklausančių kokiai nors nacionalinei, etninei, rasinei, religinei grupei, pasireiškusieji šių grupių narių žudymu. Jam pareikštame kaltinime nekonkretizuota, kokiai grupei priklausė nužudyti asmenys. Tuo pažeista jo teisė i gynybą. Apie tai buvo nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1994 m. rugsėjo 6 d. nutartyje ir to paties teismo 1994 m. gruodžio 16 d. Prezidiumo nutarime, kurie nebuvo įvykdyti.

Jis nepadarė nusikaltimo, nes žmonių žudynėse nedalyvavo, nesitarė ir nežinojo, kad G. šeima ir kiti asmenys bus nužudyti.

Jeigu jis bus pripažintas kaltu, tai prašo, remiantis Lietuvos Respublikos BK 57 straipsnio pagrindu, atleisti nuo bausmės, priimant dėmesin tai, kad yra senyvo amžiaus, antros grupės invalidas, sunkiai serga progresuojančia nepagydoma liga.

Kasaciniai skundai atmestini.

K.K., J.Š. ir P.B. pripažinti kaltais ir nuteisti pagrįstai. Jų kaltumas, padarius šį nusikaltimą, nustatytas apygardos teismo nuosprendžiu įvertintais įrodymais.

Iš Lietuvos KP (b) CK biuro 1944 m. liepos 24 d. nutarimo „Dėl VR LK naikinamųjų batalionų sudarymo Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos teritorijoje, išvaduojamoje iš fašistinių grobikų“ matyti, kad įsteigti naikinamieji būriai kovojo ne tik su priešiškais Tarybų valdžiai elementais, bet buvo nukreipti sunaikinti daliai Lietuvos gyventojų, kurie dalyvavo rezistenciniame judėjime ar šį judėjimą rėmė.

K.K. nuo 1944 m. gegužės 12 d. iki 1947 metų dirbo Zarasų rajono Antazavės valsčiaus „liaudies gynėjų“ būrio vadu. Jo vadovaujamas būrys, kuriame buvo nuteistieji J.Š. ir P.B., taip pat kiti asmenys, 1945 m. gegužės 17 d. apie 11-12 val., paminėto valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaime, sudegino G. sodybą. K.K. su kitais savo būrio nariais sušaudė nėščią V. G.. Šios „operacijos“ metu buvo sušaudyta K. G., 6 mėnesių A. G., žuvo rūsyje besislapstantis nuo karinės tarnybos L. G..

Šios aplinkybės nustatytos A. M., V. G., K. L., L. G., L. L., V. U., A. V., O. A., P. N. parodymais, teismo medicinos eksperto išvadomis ir kitais bylos duomenimis.

K.K. apsigynimo versija, kad paminėtos šeimos sušaudymo metu negalėjo būti nusikaltimo vietoje, nes tarnavo armijoje, pagrįstai atmesta.

Iš Lietuvos valstybinio archyvo bei Partijos istorijos instituto prie Lietuvos KP CK dokumentų matyti, kad K.K. per 1945 metus dirbo „liaudies gynėjų“ būrio vadu (t. 1, b.l. 43-44, 71-72, 123-124, 134-142).

-3-

K.K. nurodyto tarnybos laiko kariuomenėje 1945 metais karinio dalinio ir šio dalinio dislokavimo vietos nepatvirtino TSRS gynybos ministerijos Raudonosios vėliavos ordino centrinio archyvo duomenys (t. 1, b.l. 60-63 ir 232).

K.K. netarnavo kariuomenėje, o dirbo „liaudies gynėjų“ vadu. Tai nustatyta J. B., O. A., P. N., V. G., A. M., E. A. parodymais.

Svarstant K.K. pašalinimą iš kandidato į komunistų partijos narius, kaip matyti iš jo paaiškinimo, jis nėra nurodęs savo tarnybos kariuomenėje, o rašė, kad „po 1944 m. gegužės 15 d. susisiekiau su K. vardo būrio vadu ir nuėjau į šį partizanų būrį. Po to, kai buvo išlaisvinta Lietuvos TSR, mane pasiuntė dirbti į naikintojų kuopą būrio vadu Antazavės valsčiuje, kur dirbau iki 1946 metų. Po to kuopa perėjo į MGB. Aš šiose pareigose VOMGB Antazavės valsčiuje dirbau iki 1949 m. kovo mėnesio…“ (t. 3, b.l. 65-66).

Esant tokiems duomenims, apygardos ir apeliacinės instancijos teismai pagristai nepatikėjo K.K. paaiškinimais, kad jis paminėto nužudymo metu tariamai tarnavo kariuomenėje.

J.Š., taip pat kiti nuteistieji, įstodami tarnauti ir tarnaudami naikinamųjų batalionų būryje, suprato tarnybos veiklos pobūdį, kurio tikslas buvo nukreiptas kovai su rezistenciniu judėjimu, siekiant jį sunaikinti. Minėtu tikslu buvo sunaikinti ir G. šeimos nariai. Pareikštame J.Š. kaltinime yra detalizuoti jo veiksmų tikslai ir motyvai, šių veiksmų turinys ir jo vaidmuo. Tat jo teisė į gynybą nepažeista.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados dėl K.K., J.Š. ir P.B. kaltumo ir padarytų veiksmų atitinka faktinėms bylos aplinkybėms. Tardymo metu ir teisme buvo aiškinamos ne tik K.K., J.Š. ir P.B. kaltinančios, bet ir juos teisinančios, taip pat atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės.

Paskirtosios K.K., J.Š. ir P.B. bausmės atitinka padaryto nusikaltimo sunkumą, nuteistųjų asmenybes ir savo dydžiu nėra aiškiai per griežtos.

J.Š. serga, yra antros grupės invalidas, senyvo amžiaus, tačiau šios ir kitos aplinkybės neduoda pagrindo Lietuvos Respublikos BK 57 straipsnio pagrindu atleisti jį nuo bausmės.

Dėl pasakyto kasaciniai skundai atmestini, o apygardos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktini galioti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 429 str. 1 punktu ir 4301straipsniu,

NUTARĖ:

Nuteistųjų K.K., J.Š. ir P.B. kasacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkas
J. Tomaševičius

Teisėjai
I. Stankevičienė
S. Čatrauskas

=================

V. Vasiliausko byla: nuosprendis

Informacija rengiama.

=================

V. Vasiliausko byla: apeliacinės instancijos nutartis

Baudžiamoji byla Nr. 1A-392/2004

(S)

Pranešėjas L.Šiukšta
Teisėjas J. Kiškis

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2004 m. rugsėjo 21 d.
Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos pirmininko L.Šiukšta,
teisėjų: Kęstučio Jucio, Tomo Šeškausko,
sekretoriaujant Rimai Ulsevičienei,
dalyvaujant prokurorui Regimantui Žukauskui,
gynėjams: Šarūnui Vilčinskui, Jolantai Savickaitei,
nukentėjusiajai M. B. ir nukentėjusiosios atstovui advokatui Aidui Venckui,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios M. B., nuteistojo V. V. ir nuteistosios M. Ž. gynėjos apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2004 m. vasario 4 d. nuosprendžio, kuriuo

V. V. nuteistas pagal LR BK 99 str. laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams; Vadovaujantis BK 76 str., V. V. nuo bausmės atleistas dėl ligos.

M. Ž. nuteista pagal LR BK 24 str. 6 d. ir 99 str. laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams. Vadovaujantis BK 76 str., M. Ž. nuo bausmės atleista dėl ligos. Iš V. V. ir M. Ž. priteista po 500 Lt išlaidų advokato paslaugoms apmokėti nukentėjusiajai M. B. ir po 148,30 Lt proceso išlaidų valstybei.

Nukentėjusiajai M. B. pripažinta teisė į civilinio ieškinio dėl žalos atlyginimo patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

V. V. nuteistas už tai, kad nuo 1951 m. rugsėjo 15 d. tarnaudamas sovietų okupacinės struktūros – Lietuvos TSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) Kauno srities Šakių raj. skyriaus operatyviniu įgaliotiniu ir žinodamas pagrindinį šios ministerijos tikslą – fizišką Lietuvos gyventojų dalies, priklausiusios atskirai politinei grupei, t.y., Lietuvos partizanų, sunaikinimą, 1953 m. sausio 2 d., tiksliau nenustatytu laiku, veikdamas iš anksto susitaręs grupėje su Lietuvos TSR Valstybės saugumo ministerijos (MGB) Kauno srities Šakių raj. skyriaus vadais bei kariais, padedant M. Ž.‚ suteikusiai duomenis apie Lietuvos partizanus J. ir A. A. bei asmeniškai nurodžiusiai kelią iki jų buvimo vietos ir už tai gavusiai 2000 rublių, nuvyko prie Šakių raj. Žalgirio miške esančio M. Ž. parodyto bunkerio (žeminės), kartu su kitais MGB darbuotojais tą bunkerį apsupo bei užpuolė ir to užpuolimo metu Lietuvos partizanai

-2-

J. ir A. A. buvo nušauti, t.y., fiziškai sunaikinti kaip atskirai politinei grupei priklausę pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai dalyviai.

M. Ž. nuteista už tai, kad būdama sovietų okupacinės struktūros – Lietuvos TSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) agente agentūriniu slapyvardžiu „R.“ ir žinodama pagrindinį šios ministerijos tikslą – fizišką Lietuvos gyventojų dalies, priklausiusios atskirai politinei grupei, t.y. Lietuvos partizanų, sunaikinimą, 1953 m. sausio 2 d., tiksliau nenustatytu paros laiku, suteikė duomenis Lietuvos TSR Valstybės saugumo ministerijos (MGB) Kauno srities Šakių rajono skyriaus darbuotojams apie politinės grupės – pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai dalyvius J. A. bei A. A.‚ asmeniškai rodydama kelią nuvedė valstybės saugumo ministerijos (MGB) pareigūnus bei karius į Šakių raj. esantį Žalgirio mišką ir parodė jiems tikslią partizanų bunkerio (žeminės) buvimo vietą, po ko bunkeris buvo apsuptas ir užpultas, o šio užpuolimo metu Lietuvos partizanai J. ir A. A. buvo nušauti. Tokiu būdu M. Ž. padėjo juos fiziškai sunaikinti ir už tai gavo 2000 rublių piniginį atlyginimą.

Nuteistasis V. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad jis su nuosprendžiu nesutinka, nes teismas negalėjo jo nuteisti nei pagal BK 99 str., nei pagal jokį kitą BK straipsnį. 2001 m. lapkričio 5 d. išduotame Lietuvos ypatingojo archyvo pažymėjime nurodoma, kad J. ir A. A. nuo 1947 m. dezertyravo iš „Vasario 16-osios“ tėvūnijos, slapstėsi vieni ir ryšių su kitais partizanais nepalaikė. „Tauro“ apygardos vado įsaku jie buvo laikomi dezertyrais. Šie duomenys patvirtinti ir kitais archyviniais dokumentais. Liudytoja A. S. teisme parodė, kad ji nešdavo broliams A. maisto, drabužių ir kad jie nebuvo tikri partizanai. Tai reiškia, kad J. ir A. A. nebuvo ginkluoto pasipriešinimo dalyviai ir nepriklausė jokiai politinei grupei. Tačiau jie buvo ginkluoti bei pavojingi, todėl už jų žūtį niekas negali būti
patrauktas atsakomybėn pagal BK 99 str. Taip pat pažymėtina, kad J. ir A. A. karo metais buvo nacių pagalbininkai ir todėl taip pat negalėjo būti laikomi kovos už Lietuvos laisvę dalyviais. Jis be to tvirtina, kad pats asmeniškai nei vieno iš brolių A. nenušovė, o teismas negalėjo remtis apie tai neaiškiais motyvais parašytu jo buvusio viršininko N. M. pranešimu. Prašo teismo nuosprendį panaikinti ir bylą jų atžvilgiu nutraukti jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Nuteistosios M. Ž. gynėja apeliaciniame skundė nurodo, kad šios nuteistosios atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis nepagrįstas. 1948 m. gruodžio 9 d. JT konvencijoje „Dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir nubaudimo už jį“, prie kurios 1992 m. prisijungė ir Lietuva, nurodoma, kad genocidu laikomi veiksmai, kuriais siekiama visiškai ar iš dalies sunaikinti kokią nors nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę. Tuo tarpu LR BK genocido sąvokoje jau atsirado ir socialinė grupė ir taip buvo išplėstas galimų kaltinamų asmenų ratas, nes socialinės grupės sąvoką galima plačiai ir įvairiai interpretuoti. Byloje be to yra Lietuvos ypatingojo archyvo pažymėjimas apie tai, kad J. A. dalyvavo sovietinio partinio aktyvo ir žydų areštuose, saugojime ir etapavime, t.y. pats vykdė genocidą. A. A. vokiečių okupacijos metais tarnavo vokiečių policijoje. 1944 metais A. įstojo į partizanų būrį, iš kurio 1947 m. dezertyravo, ryšių su kitais partizanais nepalaikė ir „Tauro“ apygardos vado įsakymu buvo laikomi dezertyrais. Iš to daroma išvada, kad broliai A. kokiai nors etninei, socialinei, rasinei, politinei ar religinei grupei nepriklausė. Todėl kaltinimai genocidu šioje byloje niekam negalėjo būti pareikšti net ir įrodžius veiką brolių A. atžvilgiu. Tuo tarpu įrodymų apie Ž. dalyvavimą nužudant brolius A. byloje nėra. Vienintelis gyvas šių įvykių dalyvis yra nuteistasis V.V.‚ kuris Ž. dalyvavimą nusikaltime kategoriškai paneigė. Jis parodė, kad A. išdavusi moteris buvo aukštesnė ir vyresnė. Jokių kitų įvykį mačiusių liudytojų nėra. Ankstesnis pačios Ž. prisipažinimas buvo išgautas neteisėtu būdu ir nukentėjusiosios šioje byloje grasinimais. Nukentėjusioji kartu su buvusiu Seimo nariu A. E. ne kartą buvo atvykę į nuteistosios namus, grasino jai susidorojimu ir diktofonu įrašinėjo vykusius pokalbius. Tokiu būdu nuteistajai buvo daromas spaudimas, ikiteisminis tyrimas atliekamas tendencingai. Bylos tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu spaudoje pasirodė straipsniai apie tariamai M. Ž. padarytus nusikaltimus. Prieš teismo posėdžius kaltinamieji šioje byloje būdavo įvairiais būdais įžeidinėjami ir užgauliojami. Dėl šio spaudimo M. Ž. ir

-3-

papasakojo bylos tyrėjams tai, ką pati iš nuogirdų žinojo apie šios bylos aplinkybes. Tačiau jokių tiesioginių nuteistosios kaltės įrodymų nėra. Net ir darant prielaidą, kad M. A.-Ž. tikrai buvo sovietinio saugumo agentė, ir tai nepatvirtintų jos dalyvavimo brolių A. nužudyme. Prašo teismo nuosprendį panaikinti ir M. Ž. atžvilgiu priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį nenustačius jos dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką.

Nukentėjusioji M. B. apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka dėl nuteistiesiems paskirtų neteisingų, aiškiai per švelnių bausmių ir dėl nepagrįsto nuteistųjų atleidimo nuo bausmių dėl ligos. Paskirdamas M. Ž. minimalią, o V. V. artimą minimaliai bausmę, teismas nesilaikė BK VIII skyriuje reglamentuotos bausmių skyrimo tvarkos ir tai tiesiogiai įtakojo neteisingo nuosprendžio priėmimą. BK 61 str. 2 d. numatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, privalo įvertinti atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes bei kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes ir motyvuotai parinkti švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, jos dydį skaičiuojant nuo bausmės vidurkio. Bausmės vidurkis už nusikaltimo, numatyto BK 99 str., padarymą yra 12,5 metų laisvės atėmimo. Kadangi teismas nuteistųjų atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatė, todėl skirdamas bausmę galėjo atsižvelgti tik į BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes. M. Ž. ir V. V. padarytos nusikalstamos veikos yra labai pavojingos, tikslingai nukreiptos į tam tikros gyventojų dalies, priklausiusios politinei grupei, sunaikinimą. Nuteistieji nusikalstamą veiką padarė tiesiogine tyčia, abu turėjo tikslą sunaikinti tam tikrą Lietuvos gyventojų politinę grupę, Lietuvos partizanus, o M. Ž. šią veiką vykdė dar ir iš savanaudiškų paskatų. Padarytas nusikaltimas yra baigtinis. V. V. buvo tiesioginis nusikaltimo vykdytojas, pats asmeniškai nužudęs vieną partizaną, o M. Ž. buvo aktyvi bendrininkė, kadangi ne tik nurodė partizanų slėptuvės buvimo vietą, bet ir pati asmeniškai nuvedė prie jos MGB smogikus. Atsižvelgus į šias aplinkybes, nuteistiesiems turėjo būti skirtos bausmės, artimos maksimaliai laisvės atėmimo bausmei. teismas neatsižvelgė į tai, kad abu nuteistieji neprisipažino padarę nusikalstamą veiką bei teismo posėdžio metu abu reiškė pasitenkinimą tokia nusikalstama veika, pabrėždami, kad Lietuvos partizanai buvo tautos dalis, kurią reikėjo sunaikinti. Be to, teismas nepagrįstai taikė BK 76 str. nuostatas ir atleido nuteistuosius nuo paskirtos bausmės atlikimo dėl ligos. Iš pakartotinės komisijinės teismo medicininės ekspertizės akto Nr. 40 (G) matyti, kad ekspertai davė ne kategorišką, o tik tikėtiną išvadą, kad M. Ž. būtų sunku laikytis darbo ir mitybos režimo laisvės atėmimo vietoje, o sveikatai pablogėjus jai reikėtų stacionarinio gydymo. Be to, šioje išvadoje nurodyta, kad laikantis gydytojų nurodymų, jos sveikatos būklė gerėtų. Tokia ekspertų išvada negali būti pagrindu atleisti nuo bausmės asmenį, padariusį labai sunkų nusikaltimą. Ekspertų prielaidos, kad laisvės atėmimo vietoje M. Ž. neturės galimybės laikytis darbo ir maitinimosi režimo bei neturės galimybės esant būtinybei gauti stacionarią medicininę pagalbą, yra nepagrįstos ir prieštarauja faktinėms aplinkybėms. Bausmės atlikimo vietoje nėra taikomas joks priverstinis darbo režimas, o bausmę atliekantys asmenys turi teisę gauti maisto siuntinius ir tokiu būdu subalansuoti savo maitinimosi režimą. Bausmę atliekantys asmenys esant būtinybei gydomi laisvės atėmimo vietų ligoninėse. Šios aplinkybės patvirtina, kad atsižvelgus į padarytos nusikalstamos veikos sunkumą, teismas nepagrįstai atleido M. Ž. nuo jai paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Ekspertizės akte Nr. 39 (G) taip pat nurodoma, kad ligos, kuriomis serga V. V.‚ reikalauja darbo ir mitybos režimo, pastovios medicininės kontrolės ir gydymo. Šio akto išvada apie tai, kad V. V. sergant akte nurodytomis ligomis jam būtų sunku atlikti paskirtą laisvės atėmimo bausmę įprastinėje įkalinimo įstaigoje, paremta vieninteliu argumentu – kad jam gali kilti sveikatos problemų. Šis ekspertizės aktas taip pat negali būti laikomas pagrindu atleisti V. V.‚ padariusį labai sunkų nusikaltimą, nuo paskirtos bausmės atlikimo, kadangi tinkama sveikatos priežiūra gali būti užtikrinta ir laisvės atėmimo vietos ligoninėje. Prašo teismo nuosprendį pakeisti ir M. Ž. bei V. V. paskirti bausmes, didesnes už sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį, o paskirtas bausmes nustatyti atlikti pataisos namuose.

Atsikirtimuose į nuteistosios M. Ž. gynėjos apeliacinį skundą nukentėjusioji M. B. nurodo, jag ginčydama Lietuvos BK išdėstytą genocido sąvoką, netiesiogiai pripažįsta savo ginamosios dalyvavimą partizanų nužudyme, tačiau tai nori pateikti kaip

-4-

paprastą buitinį nužudymą. Nepagrįstas gynėjos teiginys, kad 1948 m. gruodžio 9 d. Konvencija „Dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį“ nenumato politinių grupių, partizanų, klasių ir kitokių darinių. Lietuvoje buvo tam tikros represuotinos ir naikintinos nacionalinės grupės, kurios ir yra konvencijoje numatytos „nacionalinės grupės“. 1946-12-11 Jungtinių Tautų Organizacija priėmė rezoliuciją „Niurnbergo tribunolo statute įtvirtintų tarptautinės teisės principų patvirtinimas“, tą pačią dieną buvo priimta rezoliucija „Genocido nusikaltimas“ 96(I) , kurioje „…Generalinė Asamblėja: skelbia, kad genocidas yra nusikaltimas žmonijos teisei, kurį smerkia civilizuotasis pasaulis, už kurį jo pagrindimai vykdytojai ir jų bendrininkai – nesvarbu, ar tai privatūs asmenys, ar valstybės tarnautojai, ar valstybių vadovai – turi būti baudžiami nepaisant to, kokie – rasiniai‚ religiniai, politiniai ar kiti – buvo jų motyvai“. Rezoliucijoje kalbama apie sunaikintas „…rasines‚ religines, politinės ir kitas grupes“. Ši rezoliucija yra 1948 m. gruodžio 9 d. Konvencijos „Dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį“ sudedamoji dalis. Be to, Genocido Konvencija, įskaitant paminėtą 1946 m. gruodžio 11 d. rezoliuciją 96(1)‚ nenumato draudimo aiškinti jos tekstą plečiamai. Lietuvos įstatymų leidėjo genocido sąvokos supratimas yra analogiškas kitų buvusių okupuotų šalių teisiniam vertinimui. Tarptautinėje teisėje nusikaltimai žmoniškumui ir genocidas yra bendrosios tarptautinės teisės imperatyvios normos. Lietuvos įstatymo leidėjas, neturėdamas tikslo reabilituoti okupacinių represinių struktūrų pareigūnų nusikalstamų veiksmų, juo labiau žmonių naikinimo, bei siekdamas, kad būtų įvertinti okupacijos padariniai ir būtų apginti nuo jų nukentėję asmenys ar atskiros persekiojamos grupės, Lietuvos BK 99 str. numatė būtent tokią genocido sąvoką. taip pat nepagrįstas nuteistosios gynėjos tvirtinimas, kad A. ir J. A. nebuvo partizanai. Šakių apskrities partizanai veikė ypatingomis MGB darbuotojų, stribų ir kariuomenės persekiojimo, sekimo, nuolatinių pasalų, išdavikų verbavimo ir provokacijų sąlygomis. MGB ruošė specialias apsimestinių partizanų („smogikų“) grupes, kurios turėjo tikslą įsiskverbti į partizanų ir jų rėmėjų gretas, juos išaiškinti, suimti ar likviduoti. Yra dokumentuotas faktas, kai Šakių rajone MGB smogikai „M.“, „V.“ ir „L.“ 2 km nuo A. A. ir J. A. buveinės (duomenys neskelbtini) kaime turėjo tikslą rasti minėtus partizanus. Minėti smogikai savarankiškai neveikė, jie turėjo Šakių MGB „stogą“, t.y., jiems nurodydavo kaip ir kur veikti. Tokiuose veiksmuose, kaip kadrinis operatyvinis čekistas, besąlygiškai turėjo dalyvauti ir V. V. su visu agentūriniu tinklu, įskaitant ir M. Ž. („R.“). V. V. patvirtino, kad jis po partizanų „likvidavimo operacijos“ palydėjo į namus link (duomenys neskelbtini) kaimo agentę „R.“‚ kuri, kaip matyti iš archyvinių MGB dokumentų‚ (duomenys neskelbtini) kaime sakė partizanų ryšininkus. Kauno srities čekistų vadovybė brolius (duomenys neskelbtini) laikė „banditais“. 1952 m. birželio 11 d. pulkininkas J. S.‚ Kauno srities MGB viršininkas, raštu Nr. 3/2866 Šakių čekistams nurodo „…imtis visų priemonių greitesniam banditų „V.“ ir „S.“ likvidavimui“. Tokie buvo brolių A. slapyvardžiai. 1952 m. rugsėjo 12 d. J. S. patvirtino Tauro apygardos Žalgirio brigados „banditų narių“ likvidavimo planą, panaudojant ryšininkų ir pagalbininkų bazę. Tai buvo Kauno srities MGB viršininkų reikalavimas sunaikinti partizanus. Todėl nėra pagrindo abejoti, kad M. Ž. su V. V. 1953 m. sausio 2 d. vyko naikinti partizanų, o ne kokių nors neapibrėžtų asmenų. Partizanai A. A. ir J. A., jausdami išdavystės pavojų, galėjo veikti savo rizika, atsargiai ir individualia savo atsakomybe pagal turimą grėsmių informaciją. Tuo laiku Žalgirio partizanų apygardoje buvo visa eilė partizanų išdavysčių ir jų žūčių iš partizanų aplinkos MGB infiltracijos pastangomis. Partizaninio judėjimo metodai negalėjo būti standartizuoti dėl žiauraus ir masinio čekistinio persekiojimo bei teroro. Liudininkas ir partizanų ryšininkas D. M., 1949-1950 metais iš A. A. ir J.A. gautus ginklus vežė partizanams į Kazlų Rūdos miškuose buvusias jų mokomąsias stovyklas. D. M. brolių partizanų laiškus pastoviai veždavo į slaptavietę, iš kurios juos imdavo kiti partizanai. tai įrodo, jog ryšiai ir bendra veikla buvo. Pagal įvykių eigą ir archyvinius dokumentus operacija, pagal Kauno srities MGB nurodymą dalyvaujant kariniam daliniui, buvo įprastinė karinė čekistinė naikinamoji operacija „likviduoti banditus“. A. ir J. A. neatsisakė partizanų priesaikos, nepasidavė, nebuvo užverbuoti, nieko neišdavė, neprašė amnestijų. M. Ž. dirbo okupuotos Lietuvos įstatymu pripažintos nusikalstamos organizacijos, represinės ir žudančios, naudai. Informaciją apie žudymo

-5-

operacijos pradžią ji suteikė už pinigus. Byla yra pagrįsta archyviniais dokumentais, Šakių KGB specialiame pranešime aptariamas KGB agentės „R.“ dalyvavimas partizanų „likvidavimo operacijoje“. M. Ž. KGB agentinis slapyvardis ir buvo „R.“. Agentas „R.“ archyviniuose dokumentuose minima kaip partizanų, jų ryšininkų ir padėjėjų šnipinėtoja ir sekėja. Tai, kad ji už išdavystę paėmė pinigus, patvirtino V. V. ir ji pati. Nuteistoji neginčija, kad ji dalyvavo partizanų naikinamojoje operacijoje. Be to, M. Ž. po šios partizanų sunaikinimo operacijos sovietiniam saugumui dirbo toliau. Perregistruojant agentus, M. Ž. 1954-05-20 buvo naujai įrašyta Lietuvos KGB agentų žurnale suteikiant Nr. 6200. Jokių diktofoninių pokalbių su M. Ž. nebuvo daryta, kadangi su M. Ž. buvo kalbamasi laisvo interviu forma ir jų turinys pateikiamas atpasakojimo forma, neatliekant garso įrašų. Jeigu M. Ž. būtų pareiškusi nenorinti kalbėti, tai tuo kontaktai su ja būtų ir pasibaigę. M. Ž. teiginiai, kad A. E. norėjęs ją nužudyti, yra bandymas pateisinti savo išdavystę. Taip pat nėra pagrindo Lietuvos spaudoje pasirodžiusią informaciją vertinti kaip spaudimą, nes tai yra įprastinė spaudos praktika. Nukentėjusioji nuteistosios gynėjos apeliacinio skundo reikalavimą panaikinti nuosprendį vertina kaip teisiškai, politiškai, morališkai ir istoriškai nepagrįstą, kadangi nuteistoji nepripažino savo kaltės, nesigaili dėl savo veiksmų bei toliau laikosi okupacinių sovietinių nuostatų.

Atsikirtimuose į nuteistojo V. V. apeliacinį skundą nukentėjusioji M. B. papildomai dar nurodo, kad ir nuteistojo V. V. tvirtinimas, jog A. ir J. A. nebuvo partizanai, nepagrįstas. Šakių apskrities partizanai veikė ypatingomis sąlygomis. MGB ruošė specialias apsimestinių partizanų („smogikų“) grupes, kurios turėjo tikslą įsiskverbti į partizanų ir jų rėmėjų gretas, juos išaiškinti, suimti ir likviduoti. Minėti smogikai savarankiškai neveikė, jie gaudavo nurodymus, kaip ir kur veikti. Tokiuose veiksmuose, kaip kadrinis operatyvinis čekistas, turėjo dalyvauti ir V. V.. 1952 m. birželio 11 d. J. S., Kauno srities MGB viršininkas, raštu Nr. 3/2866 Šakių čekistams nurodė imtis visų priemonių greitesniam banditų „V.“ ir „S.“ likvidavimui (čia yra brolių A. slapyvardžiai). 1952 m. rugsėjo 12 d. J. S. patvirtino Tauro apygardos Žalgirio brigados banditų narių likvidavimo planą, panaudojant ryšininkų ir pagalbininkų bazę. Tai buvo aiškus MGB viršininkų reikalavimas greičiau sunaikinti partizanus. Todėl nėra pagrindo abejoti, kad V. V. 1953 m. sausio 2 d. vyko naikinti partizanų, o ne kokių nors neapibrėžtų asmenų. Liudytojas D. M. parodė, kad 1945-1950 metais jis iš A. A. ir J. A. gautus ginklus vežė partizanams į Kazlų Rūdos miškuose buvusias jų mokomąsias stovyklas. D. M. brolių partizanų laiškus pastoviai veždavo į slaptavietę, iš kurios juos imdavo kiti partizanai. Vadinasi, ryšiai ir bendra veikla buvo. Todėl paneigti, kad V. V. „likvidavimo operacijoje“ veikė ne prieš partizanus, negalima. A. ir J. A. neatsisakė partizanų priesaikos, nepasidavė, nebuvo užverbuoti, nieko neišdavė, neprašė amnestijų. Nuteistasis V. V. skunde neteisingai nurodo, kad liudytoja A. S. patvirtino, jog broliai A. buvo netikri partizanai. Minėta liudytoja teigė, kad ji nešė partizanams maisto, ji iki šiol išsaugojo partizanų parašytą pažymėjimą, kuriame nurodyta, kad ji juos rėmė. e to, V. V. nepagrįstai tvirtina, kad jis asmeniškai nei vieno partizano nenušovė. Lietuvos ypatingojo archyvo pažymėjime yra specialus pranešimas, kuriame aprašyta visa operacija. Jame minima V. V., kaip asmeniškai likvidavusio vieną banditą, pavardė. Tai patvirtina ir V. V. gauta 500 rublių premija, kuri buvo skiriama tik už partizano galvą. V. V. savo kaltės nepripažino, teisme elgėsi arogantiškai, vertindamas savo elgesį tebesilaikė sovietinių nuostatų, todėl ir jo reikalavimas panaikinti nuosprendį yra nepagrįstas.

Teismo posėdyje nukentėjusioji M. B. ir jos atstovas prašo nukentėjusiosios apeliacinį skundą patenkinti, o nuteistojo V. V. ir nuteistosios M. Ž. gynėjos apeliacinius skundus atmesti. Nuteistųjų gynėjai prašo nuteistojo V. V. bei nuteistosios M. Ž. gynėjos apeliacinius skundus patenkinti, o nukentėjusiosios apeliacinį skundą atmesti, Prokuroras nukentėjusiosios, nuteistojo V. V. ir nuteistosios M. Ž. gynėjos apeliacinius skundus prašo atmesti.

Apeliaciniai skundai atmetami.

-6-

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas šios bylos aplinkybes, teisingai įvertino ištirtus įrodymus, o nuosprendyje išdėstytos teismo išvados atitinka faktines bylos aplinkybes.

Nors nuteistieji V. V. bei M. Ž. kaltais neprisipažįsta, jų dalyvavimą nusikaltimo padaryme patvirtina nukentėjusiųjų, liudytojų, o iš dalies ir pačių nuteistųjų ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu duoti parodymai, ištirti archyviniai dokumentai bei kiti nuosprendyje aptarti bylos duomenys.

Nors partizanų A. A. ir J. A. palaidojimo vieta iki šiol nenustatyta, tačiau pats jų nužudymo faktas, vieta, laikas ir kitos nuosprendyje dėstomos aplinkybės abejonių nekelia. Nuteistieji nurodinėja, kad byloje nėra jokių liudytojų, kurie patys būtų matę, kaip buvo nužudyti broliai A.. Tokių liudytojų iš tikrųjų nenustatyta, tačiau įvykio aplinkybes patvirtina kiti bylos duomenys. Įvykio vietos apžiūros metu Šakių raį. esančiame „Žalgirio“ miške tikrai rasta vieta, kur šalia eglės su ant jos kamieno išpjauna kryžiumi rasta sena apgriuvusi duobė, galėjusi būti sunaikintu partizanų bunkeriu (žemine). Pats nuteistasis V. V. nurodo, kad būtent toje vietoje buvusiame bunkeryje ir jam pačiam būnant toje vietoje 1953 m. sausio 2 d. buvo nužudyti J. ir A. A.. Šias aplinkybes nuteistasis patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu. Ir pati nuteistoji M. Ž. teisme pripažino‚ kad iki A. nužudymo keletą kartų su seserimi buvo nuėjusi pas A. į mišką ir netgi buvo pačiame jų bunkeryje. Nuteistosios sesuo liudytoja A. S. taip pat parodė, kad 1952 m. su seserimi (M. Ž.) eidavo į mišką susitikti su J. ir A. A., buvo nuėjusios ir iki jų bunkerio. Apie A. nužudymą jai kitą rytą papasakojo eigulys, o ji pati po kelių dienų nuėjo įbuvusio bunkerio vietą, ten rado ištryptą sniegą daug išmėtytų daiktų, bunkerio stogas buvę įlinkęs. Daugiau apžiūrinėti ji pabijojusi. Liudytoja L. Ž. parodė, kad tuo metu Šakiuose dirbo aukle pas saugumietį K.. Šis jai pasakė, kad iš miško parvežė negyvus A.. Ji iš smalsumo nuėjo pažiūrėti ir milicijos kieme pamatė du gulinčius vyrus, atkreipė dėmesį į tai, kad vieno jų plaukai buvo supinti į ilgą kasą. Kaip parodė daugelis apklaustų liudytojų ir nukentėjusieji, ilgus ir į kasą supintus plaukus turėjo būtent vienas iš nužudytųjų – J. A.. Byloja esantys archyviniai dokumentai irgi patvirtina, kad J. ir A. A. jų bunkeryje buvo ‚,likviduoti“ 1953 m. sausio 2 d. MGB Šakių raj. skyriaus organizuotos karinės-čekistinės operacijos metu. Byloje yra netgi paties nuteistojo V. V.‚ tuo metu dirbusio MGB Šakių raj. skyriaus operatyviniu įgaliotiniu, surašytas liudytojo J. L. apklausos protokolas, surašytas 1953 m. sausio 3 d. Šios apklausos metu V.V. liudytojui atpažinimui parodė du negyvus vyrūs ir J. L. patvirtino, kad tai J. ir A. A.. Visi šie duomenys patvirtina, kad brolių A. nužudymo vietą, laiką ir kitas aplinkybes teismas nustatė teisingai.

Jau išdėstyti ir kiti bylos duomenys patvirtina ir pačių nuteistųjų dalyvavimą partizanų A. sunaikinimo operacijoje ir jų nužudyme. Savo parodymuose tai faktiškai pripažįsta pats nuteistasis V. V.. Visose apklausose, taip pat ir teisiamajame posėdyje, jis parodė, kad nuo 1952 m. Iapkričio mėn. dirbo MGB Šakių raj. skyriaus operatyviniu įgaliotiniu. Tų metų gruodžio pabaigoje ir iki 1953 m. sausio 2 d. jis su kareiviais budėjo pasaloje vienkiemyje, o grįžus į Šakius, jį vėl išsikvietė poskyrio viršininkas N. M.. Jis nurodė iš skyriaus viršininko N. A. paimti 2000 rub. ir atnešti tris poras kareiviškų maskuojančios spalvos drabužių. Jis atnešė tuos drabužius, o saugumo skyriaus buhalteris atnešė 2000 rub. N. M. kabinete sėdėjo moteris, ji kažką parašė ir pasiėmė atneštus pinigus, po to buvo perrengta jo atneštais rūbais. Jais persirengė ir jis su N. M.‚ o po to trise automašina nuvažiavo į mišką. Kita mašina važiavo kariškiai. Prie miško N. M. pasakė, kad bunkeryje esančius reikia paimti gyvus, o jeigu jie priešinsis, tai reikės panaudoti ginklus. Jam N. M. pasakė, kad jis bus atsakingas už tą moterį. Į mišką ėjo visi kartu, moteris rodė kelią, o Iikus iki bunkerio artimam atstumui, ji mostelėjo ranka į bunkerio pusę. Tada jis, ta moteris ir N. M. pasiliko stovėti maždaug už 100 metrų pasislėpę už medžių, o prie bunkerio nuėjo kareiviai. Po kiek laiko jis išgirdo iš pradžių pavienius, o po to šūvių serijas ir granatos sprogimą. Tai truko 5-6 min. Po to prie jų atėjo kareivis, kuris pasakė, kad žmonės sunaikinti. Bunkerį parodžiusi moteris ant nušautų vyrų buvo supykusi, nes vieną iš jų buvo įsimylėjusi, bet šis, ja pasinaudojęs kaip moterimi‚ perleido ją savo broliui. Po bunkerio

-7-

sunaikinimo jis N. M. nurodymu palydėjo tą moterį iki miško pakraščio. Po keleto dienų iš toje operacijoje dalyvavusio skyriaus kariuomenės grupės vado A. Š. jis sužinojo, kad apsupus bunkerį broliams A. buvo pasiūlyta pasiduoti, bet šie patys pradėjo šaudyti, o tada jau ėmė šaudyti kareiviai ir A. buvo nušauti. Iš bylos matosi, kad ankstesnėse apklausose V. V. įvykių aplinkybes buvo nurodęs dar konkrečiau. Apklausiamas kaltinamuoju jis parodė, kad dar prieš šią operaciją jis girdėjo N. M. pokalbį su ta pačia moterimi. N. M. kabinete ta moteris pasakė, kad tikrai žino, kur slepiasi A. ir tai pasakys, jeigu jai bus sumokėta 2000 rublių. Moteriai tai dar kartą patvirtinus, N. M. tada jam ir liepė bėgti pas viršininką N. A. ir „be pinigų negrįžti“. Į mišką jis ir saugumo kareiviai vyko sulaikyti arba likviduoti būtent brolius A.. Tada V. V. dar parodė, kad moteris pasakė konkrečią bunkerio vietą likus iki jo 25 žingsniams. Jis‚ N. M. ir moteris atsitraukė 10-15 metų atgal ir laukė‚ o kareiviai apsupo bunkerį ir prasidėjo šaudymas.

Nuteistasis V. V. aiškina, kad šios operacijos metu buvo ginkluotas tik pistoletu, pats nešaudė ir nei vieno iš A. asmeniškai jis nenužudė. Tačiau byloje esantys dokumentai rodo, kad Vasiliausko dalyvavimas operacijoje jo paties nurodomu vaidmeniu neapsiribojo. Byloje yra 1953 m. sausio 2 d, VSM (MGB) Šakių raj. skyriaus viršininko N. A. specialusis pranešimas VSM Kauno srities valdybos viršininkui S. apie „dviejų banditų likvidavimą“. Šiame pranešime nurodoma, kad operacijoje pasižymėjo ir užsitarnavo paskatinimą VSM Šakių RS operatyvinis įgaliotinis leitenantas V. V., asmeniškai likvidavęs vieną banditą. Nuteistasis V. V. aiškina, kad duomenis apie tai, jog jis pats nušovė vieną iš brolių A., saugumo vadovybei neteisingai pateikė jo viršininkas N. M.. Tačiau byloje yra ir to pateis specialiojo pranešimo kopija, kurią yra patvirtinęs pats V. V.. Pats nuteistasis taip pat pripažįsta, kad už dalyvavimą A. likvidavimo operacijoje jam buvo paskirta premija.

Dėl nuteistojo V.V. apeliacinio skundo argumento, kad jis pats nenušovė nei vieno
partizano, kolegija pirmiausia pažymi, kad tokios išvados teismas ir nepadarė. Nors nuosprendyje paminėtas jau nurodytas dokumentas apie V. V. „pasižymėjimą“ operacijos metu, tačiau iš nuosprendžio nustatomosios dalies matyti, kad jis nuteistas tik už dalyvavimą partizanų sunaikinimo operacijoje. Kita vertus, paties nuteistojo parodymai ir išvardinti ištirti dokumentai paneigia apelianto versiją apie jo pasyvų ir antraeilį vaidmenį nusikaltimo padaryme. Įrodyta, kad V. V. aktyviai dalyvavo jau ruošiantis A. sunaikinimo operacijai, buvo asmeniškai atsakingas už saugumo agentę, parodžiusią partizanų bunkerį, buvo kartu su ja iki operacijos pabaigos, kartu su kitais saugumiečiais buvo apsupęs partizanų bunkerį. Tuo metu jis buvo saugumo karininkas, turėjo leitenanto laipsnį, taigi kartu su kapitonu N. M. buvo atsakingas už operacijos rezultatus. Jam ir N. M. operacijai pasitelkti saugumo kareiviai apie brolių A. nužudymą iš karto pranešė kaip apie įvykdytą jiems pavestą užduotį. Visa tai patvirtina teismo išvadą, kad partizanų bunkerio apsupime, užpuolime ir brolių A. nužudyme pats V. V. aktyviai dalyvavo kartu su kitais nusikaltimo bendrininkais, veikdami iš anksto susitarę, suderinę veiksmus, turėdami tą patį tikslą ir vieningą tyčią.

Nuteistosios M. Ž. gynėjos apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad šios nuteistosios dalyvavimas nusikaltime neįrodytas, irgi atmetami. Teisme M. Ž. parodė, kad nebuvo saugumo agentė ir prie partizanų A. nužudymo niekaip neprisidėjo, jų neišdavė ir jų bunkerio saugumiečiams nerodė. Nuteistoji nurodė, kad ankstesnėse apklausose prisipažino paveikta nukentėjusiosios M. B. ir A. E. grasinimų. Iš tikrųjų ji pažinojo N. M., buvo jo draugė ir apie A. nužudymą sužinojo tik iš jo pasakojimų. N. M. iš tikrųjų vadino ją „R.“ ir davė jai 1000 rublių, tačiau tai buvo tik 1954 metais ir pinigus jai davė ne už partizanų išdavimą, o kaip savo draugei.

Kolegijos nuomone, visus išdėstytus nuteistosios M. Ž. gynėjos argumentus paneigia kiti ištirti įrodymai, kurie jau yra aptarti nuosprendyje. Iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro pažymą ir šio centre pateiktų archyvinių dokumentų matosi, kad Šakių raj. MGB skyrius 1949 metais tikrai užverbavo agentą slapyvardžiu „R.“, agentūros registracijos žurnale šis agentas pažymėtas Nr. 6200. Visuose saugumo tarnybiniuose dokumentuose, susijusiuose su partizanų A. likvidavimo operacija, taip pat nurodomas

-8-

agentas „R.“. 1953 m. sausio 2 d. MGB Šakių raj. skyriaus viršininko N. A. specialiajame pranešime „apie dviejų banditų 1ikvidavimą“ šio agento vaidmuo partizanų A. likvidavimo operacijoje išdėstytas labai smulkiai. Nurodoma‚ kad su agentu „R.“ buvo atnaujintas ryšys 1952 m. birželio mėn. Agentas pranešė apie savo susitikimus su „banditais“ A.‚ o 1953 m. sausio 2 d. pranešė, kad šiuo metu „banditai“ yra bunkeryje. Saugumiečiams pasiūlius‚ agentas pareiškė norą parodyti bunkerio vietą. Perrengtas karine uniforma, agentas parodė bunkerio vietą ir surengtoje operacijoje karinė grupė susišaudymo metu likvidavo „banditus“ J. ir A. A.. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaltinamasis V. V. irgi parodė, kad jau po A. „likvidavimo“ jis sužinojo, kad partizanų bunkerį parodžiusi moteris buvo kapitono N. M. agentė „R.“. Visa tai rodo, kad teisme V. V. nurodyta moteris, nuvedusi saugumiečius į „Žalgirio“ mišką ir parodžiusi A. bunkerį, kaip tik ir buvo agentas „R.“. Byloje nėra dokumentų, kuriuose tiesiogiai būtų nurodyta, kad agentas „R.“ – tai būtent M. Ž. (A.). Tačiau tai patvirtina kiti bylos duomenys. Tame pačiame
1953 m. sausio 2 d. N. A. specialiajame pranešime nurodyta, kad į susitikimus su A. agentas „R.“ eidavo su seserimi A.‚ kuriai „banditai“ buvo suteikę slapyvardį „N.“. Teisme pati M. Ž. parodė, kad anksčiau jos pavardė buvo M. A. ir kad ji pažinojo brolius J. ir A. A.. Nuo 1952 m. vasaros kartais susitikinėdavo su A. miške, buvo įėjusi ir į jų bunkerį. Nors nuteistoji ir nepripažino, kad buvo saugumo agentė, bet teisme pati parodė, kad N. M. ją vadindavo „R.“. Liudytoja apklausta nuteistosios M. Ž. sesuo A. S. teisme patvirtino, kad partizanai ją vadino slapyvardžiu „N.“ ir kad su seserimi M. Ž. (A.) prie A. bunkerio jos kartu buvo nuėjusios maždaug tris kartus. Taigi saugumo dokumentuose nurodomas ryšio su agentu „R.“ atnaujinimo laikas sutampa su pačios M. Ž. nurodomu ryšiu su A. užmezgimo laiku. Tuo tarpu specialiajame pranešime nurodoma agento sesuo A. slapyvardžiu „N.“ negali būti niekas kitas kaip nuteistosios sesuo A. S.. Jau vien šios
aplinkybes aiškiai patvirtina, kad saugumo agentas – „R.“ buvo būtent nuteistoji M. Ž.. Tačiau byloje yra ir kitų jos kaltę patvirtinančių įrodymų. Teismas visiškai pagrįstai atmetė nuteistosios parodymus, duotus teisiamajame posėdyje. Pirmiausia‚ jie jau patys savaime visiškai neįtikinami. Visiškai nereali nuteistosios versija apie jos draugystę su saugumo kapitonu N. M.‚ ypač įvertinus tai, kad, kaip matosi iš archyvinių dokumentu, ji pati tame saugumo skyriuje anksčiau buvo tardoma. M. Ž. teisme pati parodė, kad 1948 m. buvo areštuota, mušama ir kankinama. Akivaizdu, kad po to saugumo skyriaus vadas negalėjo su M. Ž. draugauti. Ir jau visiškai neįtikinama, kad jis būtų galėjęs jai papasakoti visas partizanų A. likvidavimo operacijos smulkmenas. Teisme be to buvo perskaityti M. Ž. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Tuomet keleto apklausų metu, nors iš dalies ir keisdama parodymus, M. Ž. pati pripažino, kad apie 1948 metus ją užverbavo Šakių saugumas ir suteikė jai slapyvardį „R.“. Agente ji buvo iki 1956 m. 1953 m. žiemą kartu su saugumiečiais ji važiavo į mišką ir nuėjo iki A. bunkerio. Jai nuo bunkerio stovint 20 metrų atstumu, prasidėjo susišaudymas, sprogo granata ir kareiviai pasakė, kad A. jau negyvi. Po šios operacijos saugumietis N. M. jai davė 1000 rublių „gyvenimo pradžiai“. Teisme M. Ž. aiškino, kad ją prisipažinti privertė nukentėjusioji M. B. ir A. E.‚ jai buvo grasinama ir ji prisipažino bijodama dėl savo dukros likimo. Tokius nuteistosios aiškinimus teismas pagrįstai atmetė. Byloje tikrai yra duomenų apie A. E. ir M. B. pokalbius su M. Ž. ir V. V. apie partizanų A. nužudymo aplinkybes. Pagal A. E. pareiškimą ir surinktus dokumentus ir buvo iškelta ši baudžiamoji byla. Tačiau pažymėtina, kad prokuratūrai A. E. pateiktame pokalbio aprašymo neminimas joks M. Ž. prisipažinimas. Tuomet nuteistoji atsakinėjusi, kad apie A. nužudymą ji nieko nežinanti, o slapyvardis „R.“ jai nieko nesako. Šioje nutartyje jau paminėtus parodymus‚ kuriuose pripažino savo kaltę ir išdėstė nusikaltimo aplinkybes, M. Ž. davė tik parengtinio tardymo metu apklausiama prokuroro. Pažymėtina, kad teisiamajame posėdyje paklausta to paties prokuroro, nuteistoji aiškiai atsakė, kad tų apklausų metu jai nebuvo daromas joks spaudimas ir duoti parodymus ji nebuvo verčiama. Nuteistosios gynėjos skunde dar nurodoma, kad

-9-

M. Ž. neatpažino kitas nuteistasis V. V., parodęs, kad operacijoje dalyvavusi moteris buvo vyresnė, aukštesnė ir tai buvo ne M. Ž.. Šis apeliacinio skundo argumentas irgi atmetamas. Visų pirmą, visiškai natūralu, kad po šioje byloje nustatytų įvykių praėjus pusšimčiui metų, V. V. ir M. Ž. tikrai gali vienas kito nepažinti. Kita vertus, atkaklų V. V. mėginimą įtikinti teismą, kad M. Ž. nedalyvavo nusikaltime, pagrįstai galima vertinti jo siekimu padėti šiai nuteistajai išvengti atsakomybės. Tokią išvadą galima padaryti ir todėl, kad, kaip matosi iš V. V. parodymų, jis ir iki šiol įsitikinęs okupacinės valdžios veiksmų Lietuvos partizanų atžvilgiu teisėtumu. Atsakant į tą patį skundo argumentą, kolegija dar atkreipia dėmesį į ikiteisminio tyrimo metu padarytos nuteistųjų V. V. ir M. Ž. akistatos protokolą. Šios akistatos metu nuteistieji irgi parodė, kad vienas kito nepažįsta, tačiau ir V. V., ir M. Ž. abu pripažino, kad dalyvavo partizanų A. likvidavimo operacijoje, vienas kitą papildydami smulkiai papasakojo tas pačias įvykių aplinkybes. V. V. patvirtino, kad operacijoje dalyvavo tikrai tik viena moteris, o M. Ž. irgi pripažino, kad be jos pačios, daugiau moterų nebuvo. Tuos pačius parodymus V. V. patvirtino ir teisme, taip pat parodė, kad pats matė, kaip bunkerį parodžiusiai moteriai buvo sumokėti pinigai.

Visi aptarti duomenys patvirtina teismo išvadą, kad agentė „R.“ buvo būtent nuteistoji M. Ž.. Ji Šakių MGB darbuotojams suteikė duomenis apie partizanus brolius A., rodydama kelią pati nuvedė saugumiečius ir kareivius ir parodė jiems partizanų bunkerį ir tokiu būdu prisidėjo prie J. ir A. A. nužudymą padėdama padaryti šį nusikaltimą.

Nuteistojo V. V. ir nuteistosios M. Ž. gynėjos apeliaciniuose skunduose dar teigiama, kad broliai A., karo metu bendradarbiavo su vokiečių okupacine valdžia ir patys dalyvavo nusikaltimuose. Be to, jie 1947 metais dezertyravo iš partizanų būrio ir nuo to laiko su kitais partizanais nepalaikė ryšių. Todėl, apeliantų manymu, A. negalėjo būti laikomi jokia politine‚ socialine ar kitokia grupe, o veiksmai jų atžvilgiu negalėjo būti vertinami genocidu. Kolegijos nuomone, šiuos argumentus teismas taip pat pagrįstai atmetė ir apie tai jau yra pasisakyta nuosprendyje. Abiejuose skunduose minimas tas pats Lietuvos ypatingojo archyvo 2001 m. lapkričio 13 d. pažymėjimas Nr. 1767. Jame nurodoma, kad KGB archyve saugoma J. A. baudžiamoji byla, jos kaltinamojoje išvadoje nurodoma, kad J. A., Vokietijai okupavus Lietuvą, įstojo į ginkluotą baltųjų partizanų būrį, su ginklu dalyvavo sovietinio-partinio aktyvo ir žydų areštuose saugojime ir etapavime. Be to, gyventojų tarpe vedė antisovietinę agitaciją ir pasisakydavo teroristiniais grasinimais komunistų atžvilgiu, t.y. padarė nusikaltimą, numatytą RSFSR BK 58-1 „a“ str. 1945 m. gegužės 4 d. J. A. iš suėmimo pabėgo ir įstojo į partizanų būrį. Apie A. A. šiame pažymėjime nurodoma, kad okupacijos metais jis tarnavo vokiečių policijoje, o 1944 m. pradėjo gyventi nelegaliai ir įstojo į ginkluotą nacionalinį partizanų būrį. Taip pat nurodoma, kad J. ir A. A. 1947 m. dezertyravo iš „Vasario 16-osios“ tėvūnijos, slapstėsi vieni, ryšių su partizanais nepalaikė ir „Tauro“ apygardos vado įsaku buvo laikomi dezertyrais. Tokie patys duomenys apie J. A. nurodomi ir byloje esančioje 1945 m. kovo 16 d. Šakių raj. apskrities VSLK surašytoje kaltinamojoje išvadoje. Veikos‚ kurių padarymu J. A. kaltinamas, nekonkretizuotos. Vertinant išvardintus dokumentus, kolegija pažymi, kad juose jokių duomenų apie brolių A. dalyvavimą konkrečiuose nusikaltimuose žmoniškumui nėra, o iš J. A. bylojo suformuluotų kaltinimų labiau panašu, kad jis buvo kaltinamas pirmiausia veikla, nukreipta į pasipriešinimą tai pačiai okupacinei valdžiai. Byloje nėra ir duomenų apie A. dalyvavimą kituose, kriminaliniuose nusikaltimuose. Netgi pačiose KGB pažymose nurodoma, kad po 1947 m. A. slapstėsi „nevykdydami plėšimų ir gaujos apraiškų“. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pažymoje „Dėl J. ir A.A. rezistencinės veiklos“ nurodoma, kad jie nuo 1945 m. priklausė 37 kuopos partizanų būriui, J. A. turėjo „S.“, o A. A. „V.“ slapyvardžius. Paties MGB Šakių skyriaus duomenimis, 1949 m. A. vis dar priklauso „Tauro“ apygardos „Žalgirio“ rinktinės 37 kuopai. Vėliau iš partizanų būrio pasitraukė ir aktyvių partizaninių veiksmų nevykdė. Kolegijos nuomone, visi šie duomenys tikrai nereiškia, kad A. iki jų likvidavimo operacijos jau negalėjo būti laikomi Lietuvos partizanais. Nuosprendyje teisingai pažymima, kad

-10-

tuo laikotarpiu, vengdami sunaikinimo, partizanai jau buvo priversti kovoti mažomis grupėmis. Net ir MGB duomenimis, 1952 m. rugpjūčio mėn. kiti partizanai „N.“ ir „P.“ ieškojo galimybės susitikti su A. ir susijungti į vieną būrį. Dėl to MGB Šakių raj. buvo nuspręsta paskleisti gandą, kad A. yra MGB agentai. Konkrečius planus sukompromituoti A. patvirtina 1952 m. rugsėjo 12 d. Kauno apskrities MGB valdybos viršininko S. patvirtintas planas. Nuteistojo V.V. apeliaciniame skunde neteisingai vertinami Liudytojos A. S. parodymai apie tai, neva A. buvo „netikri partizanai“. Priešingai, ši liudytoja parodė, kad 1952 m. per J. J. susitiko su partizanais A.‚ nešdavo jiems maistą. Be to, ji gavo „N.“ slapyvardį, o A. jai išdavė pažymėjimą, kad ji yra partizanų rėmėja. Tą pažymėjimą įvairiose vietose slėpusi liudytoja išsaugojo iki šiol.

Kad J. A. nėra padaręs nurodytoje 1945 m. kaltinamojoje išvadoje vardinamų nusikaltimų, patvirtina Generalinės prokuratūros 1992 m. lapkričio 18 d. išduotas pažymėjimas, kuriame nurodoma, kad J. A. nuo 1944 m. spa1io 28 d. iki 1945 m. gegužės 4 d. netesėtai buvo laikomas laisvės atėmimo vietose. J. A. 1998 m. gruodžio 4 d., o A. A. – 2002 m. sausio 7 d. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos nutarimais po mirties buvo išduoti kario savanorio pažymėjimai. Kad brolius A. partizanais laikė ir patys VSM (MGB) organai, aiškiai matosi iš to paties MGB Kauno apskrities viršininko S. 1952 m. birželio 11 d. pranešimo LTSR Valstybės saugumo ministrui. Jame pranešama, kad yra parengtos priemonės nustatyti „banditų“ „V.“ ir „S.“
slapstymosi vietų nustatymui ir jų likvidavimui. Imtis priemonių greitesniam „V.“ ir „S.“ likvidavimui paveda VSM šakių RS viršininkui. Visa tai neabejotinai patvirtina, kad realizuojant šiuos planus, J. ir A. A. buvo nužudyti kaip ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai.

Nuteistosios M. Ž. gynėjos apeliaciniame skunde, o taip pat nuteistojo V.V. įvairiuose teismui pateiktuose pareiškimuose dar reiškiama abejonė, ar LR BK 99 str. apibrėžta genocido sąvoka neprieštarauja genocido sąvokai, kuri nustatyta tarptautinėje teisėje, konkrečiai, 1948 m. gruodžio 9 d. Jungtinių Tautų konvencijoje „Dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir nubaudimo už jį“ (toliau – Konvencijoje). Nuosprendyje šio klausimo teismas neaptarė, tačiau kolegijos nuomone, ir šis apeliantų argumentas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

LR BK 99 str. dispozicijoje nurodyta, kad genocidą įvykdo „tas‚ kas siekdamas fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei, organizavo, vadovavo ar dalyvavo juos žudant, kankinant, žalojant, trikdant jų protinį vystymąsi, deportuojant, kitaip sudarant tokias gyvenimo sąlygas, kad jos lėmė visų jų ar dalies žūtį, ribojo toms grupėms priklausančių žmonių gimstamumą ar prievarta perdavė jų vaikus kitoms grupėms“. Tuo tarpu Konvencijos 2 str. nustatyta, kad „Genocidu laikomi veiksmai, kuriais ketinama visiškai ar iš dalies sunaikinti kokią nors nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę, būtent tokios grupės narių žudymas, rimtų fizinių ar psichikos sužalojimų padarymas tokios grupės nariams, kokiai nors grupei tyčinis sudarymas tokių gyvenimo sąlygų, kuriomis siekiama ją visiškai ar iš dalies fiziškai sunaikinti, priemonių, kuriomis siekiama riboti gimstamumą grupėje panaudojimas, prievartinis vienos grupės vaikų perdavimas kitai“. Apeliantų nuomone, prieštaravimas pasireiškia genocido grupių sąrašo išplėtimu. Gynėjos skunde kažkodėl ginčijamas BK 99 str. dispozicijoje nurodytas „socialinės grupės“ požymis, tuo tarpu nuosprendyje nustatyta, kad J. ir A. A. buvo fiziškai sunaikinti kaip priklausę „politinei grupei“. Bet kuriuo atveju, LR BK 99 str. dispozicijoje Konvencinė genocido sudėtis iš tikrųjų buvo papildyta politinės ir socialinės grupės požymiais. Tačiau toks papildymas yra pagrįstas ir atspindintis realybę. Visų pirma, nors Konvencijoje nėra nuostatų dėl galimo genocido sąvokos plečiamojo traktavimo, tačiau joje nėra ir tokio draudimo. Genocido samprata išplėsta ir kitų valstybių
baudžiamuosiuose kodeksuose. Politinė grupė – tai žmonės, susiję bendromis politinėmis pažiūromis ir įsitikinimais, ir siekimas tokią grupę fiziškai sunaikinti taip pat reiškia genocidą, nes siekiama sunaikinti dalį žmonių. Kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos partizanų, t.y. ginkluoto pasipriešinimo okupacinei valdžiai (rezistencijos) dalyvių, priskyrimas konkrečiai „politinei“ grupei, kaip tai buvo padaryta nuosprendyje, iš esmės yra tik sąlyginis ir nevisiškai

-11-

tikslus. Juk šios grupės nariai kartu buvo ir lietuvių tautos, nacionalinės grupės atstovai. Sovietinis genocidas buvo vykdomas būtent pagal gyventojų nacionalumo – etniškumo kriterijus. Iš viso to darytina išvada kad Lietuvos partizanai gali būti priskirti ne tik politinei, bet ir nacionalinei, ir etninei grupei, t.y. toms grupėms, kurios nurodytos ir pačioje Genocido konvencijoje. Apibendrinant tai, kas buvo išdėstyta, daroma išvada, kad šioje byloje priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Nuteistasis V.V.‚ savo noru dirbęs okupacinės struktūros – VSM (MGB) Šakių raj. skyriaus operatyviniu įgaliotiniu, tikrai žinojo, kad šios įstaigos tikslas yra Lietuvos partizanų, kaip Lietuvos gyventojų dalies, fiziškas sunaikinimas. Tai suprasdamas, jis sąmoningai, kartu su kitais bendrininkais, pats dalyvavo partizanų brolių A. nužudyme. Nuteistoji M. Ž., būdama VSM (MGB) agente, irgi suprato šios struktūros tikslus, o teikdama jos darbuotojams informaciją apie partizanus ir pati parodžiusi jų bunkerio vietą, ji suprato, kad broliai A. bus fiziškai sunaikinti. Tokiu būdu ji padėjo padaryti nusikaltimą. Abu nuteistieji veikė tiesiogine tyčia. Nuteistojo V. V. nusikalstamą veiką teismas pagrįstai įvertino kaip genocidą ir tą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 99 str. Nuteistosios M. Ž.‚ padėjusios padaryti šį nusikaltimą nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 24 str. 6 d. ir 99 str.

Nukentėjusiosios M. B. apeliacinis skundas dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių dydžio ir jų atleidimo nuo bausmės dėl ligos, kolegijos nuomone taip pat turi būti atmestas. Skirdamas bausmes nuteistiesiems V. V. ir M. Ž. teismas BK 54, 61 straipsnių ir kitų BK namų reguliuojančių bausmės skyrimą nuostatų nepažeidė, o nuosprendyje išdėstyti išsamūs konkrečių bausmių skyrimo motyvai. Teismas jokių nei lengvinančių, nei sunkinančių nuteistųjų atsakomybę aplinkybių nenustatė. Apeliantė teisi, kad tokiu atveju skiriant bausmes teismas turėjo vadovautis BK 54 str. nuostatomis ir atsižvelgti į šio BK straipsnio 2-oje dalyje išvardintas aplinkybes. Iš nuosprendžio matosi, kad teismas šio reikalavimo nepažeidė. Abu nuteistieji tikrai padarė labai pavojingus ir sunkius nusikaltimus, sukėlusius neatstatomas pasekmes. Abu jie nusikalto veikdami tiesiogine tyčia, V. V. dalyvavimas nusikaltime pasireiškė aktyviais veiksmais, o M. Ž. už tai dar ir gavo piniginį atlyginimą, nors tai jos atsakomybę sunkinančia aplinkybe ir nebuvo pripažinta. Tačiau vien tik šių aplinkybių nustatymas dar negalėjo būti pagrindu paskirti nuteistiesiems bausmes, viršijančias įstatymo sankcijos vidurkį. Dalis išvardintų aplinkybių, pvz. nusikaltimo padarymas tiesiogine tyčia, yra būtini genocido, kaip nusikaltimo, sudėties požymiai, todėl dar kartą į jas atsižvelgti skiriant bausmę jau negalima. Pripažįstant nuteistųjų padarytų nusikaltimų pavojingumą, šiuo atveju būtina atsižvelgti ir į tų nusikaltimų padarymo laiką, nes jie padaryti jau daugiau negu prieš penkiasdešimt metų. Skiriant bausmes, teismas šiuo atveju pagrįstai įvertino šią aplinkybę, o taip atsižvelgė į nuteistųjų asmenybes. Abu nuteistieji šiuo metu jau seno amžiaus (abu gimę (duomenys neskelbtini) m.)‚ abu serga daugybe sunkių ligų ir pripažinti 2-os grupės invalidais. Jie abu iki šiol nebuvo teisti, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad jie šiuo metu pažeidinėja įstatymus. Gyvenamosiose vietose charakterizuojami teigiamai. BK 41 str. 2 d. nurodoma, kad bausmės paskirtis yra ne tik nusikalstamą veiką padariusį asmenį nubausti, bet ir užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. To paties BK 54 str. 3 d. netgi nurodoma, kad jeigu sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarime Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pagrindus“ irgi išaiškinta, kad vadovaudamasis teisine sąmone teismas turi tinkamai pritaikyti įstatymą konkrečiam atvejui, siekti, kad paskirtoji bausmė būtų teisinga ir kad būtų pasiekti bausmės tikslai. Kolegijos nuomone, šioje konkrečioje byloje teismas pagrįstai didelę reikšmę skyrė po nusikaltimo padarymo praėjusiam labai ilgam laikui, taip pat nuteistųjų asmenybėms, jų amžiui ir sveikatos būklei. V. V. ir M. Ž. bausmės yra paskirtos BK 99 str. sankcijos ribose. Įvertinant aptartas aplinkybes, jos neprieštarauja teisingumo principui ir nėra aiškiai per švelnios. Kolegijos nuomone, bausmes griežtinti pagrindo nėra.

Teismo sprendimas atleisti nuteistuosius nuo bausmės dėl ligos taip pat teisingas ir pagrįstas. BK 76 str. 1 d. nurodyta, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo gali būti atleistas nuo

-12-

bausmės, jeigu iki teismo nuosprendžio priėmimo jis suserga sunkia nepagydoma liga, dėl kurios bausmę atlikti būtų per sunku. Spręsdamas šį klausimą, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos sunkumą‚ nuteistojo asmenybę ir ligos pobūdį. Visos šios sąlygos BK 76 str. taikymui nuteistiesiems V. V. ir M. Ž. šioje byloje nustatytos ir abejonių nekelia. Pakartotinės komisijinės teismo medicinos ekspertizės akte (t.7, b.l. 115-116) nustatyta, kad V. V. serga išemine širdies liga, lėtiniu širdies nepakankamumu, vėžiu ir dar daugybe kitų akte išvardintų ligų. Jam taip pat pašalintas vienas inkstas, jis netekęs vienos akies ir kairės rankos pirštų. Išeminė širdies liga ir vėžys yra sunkios ir visai nepagydomos ligos. Kitame pakartotinės komisijinės teismo medicinos ekspertizės akte (t.7, b.l. 117) nurodoma, kad M. Ž. serga pirmine 3-ios stadijos padidėjusio kraujospūdžio liga, išemine širdies liga, hipertenzine išemine kardiopatija ir dar kitomis akte išvardintomis ligomis. Šios ligos yra chroniškos, sunkios ir nepagydomos, reikalaujančios pastovios medicininės kontrolės. Nukentėjusiosios apeliaciniame skunde ekspertų išvados apie nuteistųjų negalėjimą dėl sveikatos būklės atlikinėti laisvės atėmimo bausmes nepagrįstai vadinamos tik tikėtinomis. Abiejuose paminėtuose ekspertizių aktuose padarytos aiškios ir kategoriškos išvados apie tai, kad V. V. ir M. Ž.‚ esant tokioms jų sveikatos būsenoms, atlikti bausmę įprastinėje įkalinimo vietoje būtų sunku, nes kiltų įvairių sveikatos problemų. Abejoti tokiomis ekspertų išvadomis jokio pagrindo nėra. Sprendžiant klausimą, ar nuteistųjų atžvilgiu galima taikyti BK 76 str. nuostatas atsižvelgiant į jų padarytų nusikaltimų sunkumą, nuteistųjų asmenybės ir ligos pobūdį, kolegija vadovaujasi šioje nutartyje jau aptartomis aplinkybėmis ir argumentais. Prieš daugiau negu penkiasdešimt metų padarę nusikaltimus, abu nuteistieji po to nebuvo teisiami, dabar gerai charakterizuojami, yra seno amžiaus ir sunkiai serga. Tai reiškia, kad šiuo metu pavojaus visuomenei jie nekelia ir grėsmės, kad jie vėl darys nusikaltimus, nėra. Vertinant ligų pobūdį atsižvelgtina, kad jie abu serga net keletu sunkių ir nepagydomų ligų. Iš viso to daroma išvada, kad V. V. ir M. Ž. atleisti nuo bausmės dėl ligos, taikant BK 76 str., pagrįstai ir keisti nuosprendį šioje dalyje taip pat nėra pagrindo. Nukentėjusiosios apeliacinio skundo argumentus apie tai, kad nuteistieji bausmės atlikimo vietoje galėtų maitintis siuntiniais gaunamu maistu, o gydytis galėtų laisvės atlikimo vietų ligoninėse, kolegija irgi atmeta. Visų pirma, laisvės atėmimo vietų ligoninių paskirtis yra ne sunkių ir nepagydomų ligonių gydymas ir jų slaugymas. Be to, tokių ligonių pasiuntimas realiai atlikti jiems paskirtas laisvės atėmimo bausmes aiškiai prieštarautų ir teisingumo principui, ir pačiai bausmės paskirčiai.

Vadovaudamasi LR BPK 326 str. 1 :1. I p., teisėjų kolegija

n u t a r i a:

nukentėjusiosios M. B., nuteistojo V. V. ir nuteistosios M. Ž. gynėjos apeliacinius skundus atmesti

Kolegijos pirmininkas:
L.Šiukšta
Teisėjai:
Kęstutis Jucys
Tomas Šeškauskas

=================

V. Vasiliausko byla: kasacinės instancijos nutartis

Baudžiamoji byla Nr. 2K-158/2005
Procesinio sprendimo kategorija (S)
1.1.10.2.1; 1.2.1.1.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2005 m. vasario 22 d.
Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Prano Kuconio,
sekretoriaujant R.Bučiuvienei,
dalyvaujant prokurorui R.Žukauskui,
gynėjams advokatams Š.Vilčinskui, J. Savickaitei,
nukentėjusiajai M. B.,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. Ž. ir V. V. bei nukentėjusiosios M. B. kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 4 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. Ž. nuteista pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 99 straipsnį laisvės atėmimu penkeriems metams; vadovaujantis BK 76 straipsniu, nuteistoji atleista nuo bausmės dėl ligos;

V. V. nuteistas pagal BK 99 straipsnį laisvės atėmimu šešeriems metams; vadovaujantis BK 76 straipsniu, nuteistasis atleistas nuo bausmės dėl ligos.

Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 21 d. nutartis, kuria nukentėjusiosios M. B., nuteistojo V. V. ir nuteistosios M. Ž. gynėjos apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nukentėjusiosios, prašiusios jos kasacinį skundą patenkinti, o nuteistųjų kasacinius skundus atmesti, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, nuteistųjų gynėjų, prašiusių nuteistųjų kasacinius skundus patenkinti, o nukentėjusiosios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė:

M. Ž. nuteista už tai, kad būdama sovietų okupacinės struktūros – LTSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) – agente, agentūrinis slapyvardis „(duomenys neskelbtini)“, ir žinodama pagrindinį šios ministerijos tikslą – fizišką Lietuvos gyventojų dalies, priklausiusios atskirai politinei grupei, t.y. Lietuvos partizanų, sunaikinimą, – 1953 m. sausio 2 d. suteikė duomenis Lietuvos TSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) Kauno srities Šakių rajono skyriaus darbuotojams apie politinės grupės – pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai – dalyvius J. A. bei A. A. , asmeniškai rodydama kelią nuvedė į Žalgirio mišką, esantį Šakių rajone, Lietuvos TSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) Kauno srities Šakių rajono skyriaus pareigūnus bei karius, parodė jiems tikslią partizanų bunkerio (žeminės) buvimo vietą, po ko bunkeris buvo apsuptas ir užpultas, o šio užpuolimo metu buvo fiziškai sunaikinti – nušauti – Lietuvos partizanai J.A. ir A. A. , ir už tai gavo 2000 rublių.

V. V. nuteistas už tai, kad nuo 1951 m. rugsėjo 15 d. tarnaudamas sovietų okupacinės struktūros, Lietuvos TSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) Kauno srities Šakių rajono skyriaus operatyviniu įgaliotiniu ir žinodamas pagrindinį šios ministerijos tikslą – fizišką Lietuvos gyventojų dalies, priklausiusios atskirai politinei grupei, t.y. Lietuvos partizanų, sunaikinimą, – 1953 m. sausio 2 d., veikdamas iš anksto susitaręs su Lietuvos TSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) Kauno srities Šakių rajono skyriaus vadais bei kariais, padedant M. Ž. , suteikusiai duomenis apie Lietuvos partizanus J.A. ir A. A. bei asmeniškai nurodžiusiai kelią iki jų buvimo vietos ir už tai gavusiai 2000 rublių, nuvyko prie Šakių rajone, Žalgirio miške esančio, M. Ž. parodyto bunkerio (žeminės), kartu su kitais MGB darbuotojais bunkerį apsupo ir užpuolė, ir to užpuolimo metu Lietuvos partizanai J. A. ir A. A. buvo nušauti, t.y. fiziškai sunaikinti kaip atskirai politinei grupei priklausę pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai dalyviai.

Nuteistoji M. Ž. kasaciniu skundu prašo teismų sprendimus panaikinti ir bylą nutraukti. Kasatorė nurodo, kad ji nuteista neteisėtai ir nepagrįstai, nes inkriminuotos veikos nepadarė, teismų sprendimais nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms negalėjo būti taikomos BK 24 straipsnio 6 dalies ir 99 straipsnio nuostatos. Pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė bendrininkavimo klausimą, o apeliacinis teismas į šį trūkumą nekreipė dėmesio. Šioje byloje faktinės aplinkybės nebuvo tinkamai ištirtos ir išnagrinėtos, neištirtos ir nenustatytos bendrininkų susitarimo ribos, nekonkretizuoti vykdytojų veiksmai, nenustatytas jos, kaip padėjėjos, veiksmų padarymo laikas. Neįrodyta, kad ji buvo KGB (MGB) agentė „(duomenys neskelbtini)“ ir, kad būtent ji atliko inkriminuotus veiksmus, o surinkti faktiniai duomenys nevertintini kaip leistini įrodymai, nes nėra pakankami teismui suformuoti vidinį įsitikinimą. Kaltinant ją padėjus įvykdyti genocidą, buvo būtina nustatyti, kokie jos veiksmai ir kaip konkrečiai priežastiniu ryšiu susiję su A. A. ir J. A. mirtimi. Kasatorė teigia nebuvusi jokiais ryšiais susieta su MGB organizacija ir nebuvusi supažindinta su jos tikslais, juo labiau, nesiekusi tų tikslų realizavimo ir niekuo prie to neprisidėjusi. Broliai A. A. Ir J. A. nepriklausė partizanams, jų žuvimo metu jie jau buvo pripažinti dezertyrais, ko neneigia ir M. B.. Kasatorė nurodo, kad bylos aplinkybės nebuvo ištirtos išsamiai ir nešališkai, o nuosprendis pagrįstas ne teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, o prielaidomis, dėl ko buvo pažeista jos teisė dalyvauti tiriant įrodymus, teisė į gynybą ir į teisingą bylos nagrinėjimą. Bylos tyrimo metu ji patyrusi psichologinį spaudimą, buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas. Apeliacinis teismas nepašalino esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, padarytų pirmosios instancijos teisme.

Nuteistasis V. V. kasaciniu skundu prašo teismų sprendimus panaikinti ir bylą nutraukti. Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė BK 99 straipsnį. Kasatorius neprisidėjo prie nukentėjusiųjų žūties, jo dalyvavimas operacijoje, kurioje žuvo A.A. ir J. A. , nėra tie veiksmai, kurie buvo nusikalstami pagal BK 99 straipsnį. Kasatorius nesutinka su BK 99 straipsnio aiškinimu tarptautinės teisės aspektu. Teismai, tvirtindami, jog Lietuvos valstybė galėjo įtraukti politines ir socialines grupes į BK 99 straipsnio dispoziciją, nenustatė, nors privalėjo nustatyti, ar Lietuva 1948 m. gruodžio 9 d. konvenciją „Dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir nubaudimo už jį“ pasirašė su išlygomis, ar be jų. Teismai išvis nevertino jo nurodytų kitų tarptautinės teisės dokumentų, pagal kuriuos nuteistasis neturėtų atsakyti už savo buvusią tarnybą. Be to, A. A. ir J. A. pagal bylos duomenis nepriklausė jokiai grupei pagal BK 99 straipsnį, jie buvo tik ginkluoti ir pavojingi asmenys. Abejonės dėl nukentėjusiųjų priklausymo partizanams fakto turėjo būti aiškinamos kaltinamojo (teisiamojo) naudai. Teismai taip pat pažeidė BPK 6 straipsnio 2 dalies, 44 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalį. Teismai, analizuodami nuteistojo veiksmus, privalėjo analizuoti ir žuvusiųjų A. A. ir J. A. veiklą, tačiau buvo šališki bei teikė privilegijas, nagrinėjo su bylos esme nesusijusius faktus. Teismai privalėjo pastebėti, kad 2001 m. lapkričio 13 d. Lietuvos ypatingojo archyvo pažymėjimas Nr. 1767 ir kiti archyviniai dokumentai bei juos patvirtinantys 1945 metais apklaustų liudytojų J. L. , V. S. parodymai patvirtina, kad A. A. ir J. A. buvo laisvanoriški, aktyvūs, ginkluoti nacistinės okupacinės valdžios pagalbininkai, ir 1941–1944 m. tikrai nekovojo už Lietuvos bei jos žmonių laisvę. Be to, archyvas po specialių tyrimų pažymi apie jų dezertyravimą ir ryšių nutraukimą su partizanais. Teismai ignoravo A. A. ir J. A. bendradarbiavimo su naciais ir atidavimo karo lauko teismui faktus, laisvės kovotojo pažymėjimą nepagrįstai prilygino partizano veiklai bei nemotyvavo, kodėl nesutinka su archyvo išduotų pažymų teiginiais apie minėtų asmenų kolaboravimą su naciais, dezertyravimą iš partizanų būrio ir nedalyvavimą partizanų veikloje nuo 1947 metų.

Nukentėjusioji M. B. kasaciniu skundu prašo teismų sprendimus pakeisti ir nuteistiesiems M. Ž. bei V. V. skirti bausmes didesnes, nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, nustatant paskirtas laisvės atėmimo bausmes atlikti pataisos namuose. Kasatorė nurodo, jog teismai susiaurino bausmės teisingumo principo sąvoką, atsižvelgdami tik į nuteistųjų interesus bei nesilaikė bendrųjų bausmių skyrimo pagrindų – netinkamai pritaikė BK 41, 54, 61 ir 76 straipsnius, pagal nustatytas bylos aplinkybes paskyrę kaltininkams aiškiai per švelnias bausmes. Teismai neįvertino nužudytųjų artimiesiems padarytos neturtinės žalos bei aplinkybių, kad V. V. ir M. Ž. neprisipažino kaltais padarę nusikaltimą, atsisakė nurodyti nužudytųjų palaikų buvimo vietą, o V. V. teisme teigiamai vertino savo padarytus veiksmus. Skiriant bausmę nebuvo atsižvelgta į padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį, neteisingai įvertintos nuteistųjų asmenybės. Tai, kad nuteistieji yra „garbingo pensinio amžiaus“, turi šeimas ir yra silpnos sveikatos, negali būti kriterijais vertinant kaltininkų asmenybes skiriant bausmę. Kasatorės manymu, nusikaltimo pavojingumo laipsnio įvertinimas nurodant, kad „padarytas labai sunkus nusikaltimas“, yra nesuprantamas ir nepakankamai teisiškai argumentuotas. Skirdami bausmę teismai nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimuose suformuluotais bausmių skyrimo principais: 1999 m. birželio 18 d. nutarimu Nr. 18 „Dėl teismų praktikos nužudymų bylose“ ir 2004 m. birželio 18 d. nutarimu Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“. Teismai, laikydami pagrindu skirti švelnesnes bausmes nuteistiesiems tai, kad nusikaltimai padaryti daugiau nei prieš penkiasdešimt metų, pažeidė 1968 m. lapkričio 26 d. konvencijos „Dėl senaties termino netaikymo už karo nusikaltimus ir už nusikaltimus žmoniškumui“ nuostatas. Teismai neteisingai įvertino pakartotinės teismo medicinos ekspertizės komisijos aktų išvadas, nepagrįstai taikė BK 76 straipsnį ir atleido nuteistuosius nuo bausmės atlikimo dėl ligos. Pakartotinės teismo medicinos ekspertizės komisijos aktų išvados dėl ydingai suformuluotų klausimų ekspertams pateiktos neįvertinus bausmės atlikimo sąlygų ir tvarkos. Teismas nepagrįstai rėmėsi šių ekspertizių išvadomis, nes jos nepatvirtino, kad nuteistieji serga sunkiomis nepagydomomis ligomis, dėl kurių bausmę atlikti būtų per sunku.

Nuteistųjų M. Ž. ir V. V. bei nukentėjusiosios M. B. kasaciniai skundai atmestini.

Dėl nuteistojo V. V. ir nuteistosios M. Ž. kasacinių skundų

Nuteistųjų M. Ž. ir V. V. kasaciniuose skunduose nurodyti tokie pat prašymai – teismų sprendimus panaikinti ir bylą nutraukti – bei panašūs argumentai ir motyvai, todėl šie skundai analizuojami kartu.

Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Baudžiamosios bylos nagrinėjamos kasacine tvarka ir įsiteisėję teismų sprendimai tikrinami teisės taikymo aspektu pagal pagrindus, numatytus BPK 369 straipsnyje, t.y. jeigu kasaciniame skunde nurodyta, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis) arba, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Nuteistųjų V. V. ir M. Ž. kasaciniuose skunduose yra nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai, numatyti BK 369 straipsnyje. Tačiau nuteistosios M. Ž. kasaciniame skunde yra ir teiginių apie tai, kad teismai neteisingai nustatė bylos aplinkybes, pavyzdžiui, kad ji buvusi agentė „(duomenys neskelbtini)“, kad padarė jai inkriminuotą veiką ir pan. Įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybių nustatymas ir nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimas bylos aplinkybėms nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindu, todėl kasacinės instancijos teismas nurodytus argumentus nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymo taikymu.

BK 99 straipsnio taikymas

Abu nuteistieji, motyvuodami 1948 m. gruodžio 9 d. Konvencijos dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir nubaudimo už jį (toliau – Konvencija) 2 straipsnyje įtvirtinta genocido sąvoka, teigia, kad BK 99 straipsnyje įtvirtinta genocido sąvoka yra platesnė nei Konvencijoje ir tai neatitinka tarptautinės teisės normoms. Šie nuteistųjų kasacinių skundų argumentai atmestini.

Iš tikrųjų, BK 99 straipsnyje pateikta platesnė genocido nusikaltimo sudėtis nei Konvencijos 2 straipsnyje. Pagal BK 99 straipsnį genocidu yra ir veika, kuria siekiama fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių socialinei ar politinei grupei. Konvencijos 2 straipsnyje šios žmonių grupės nenurodytos.

Lietuvos Respublika, prisijungdama prie Konvencijos, įsipareigojo užtikrinti jos nuostatų taikymą savo teritorijoje. Taigi, prisijungdama prie Konvencijos, Lietuvos Respublika įsipareigojo bausti už veiką, kuria siekiama visiškai ar iš dalies sunaikinti kokią nors nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę bei užkirsti kelią tokiai veikai. Prisijungimas prie Konvencijos neatima valstybės teisės pačiai apibrėžti veikas, kurios yra nusikaltimai, bei jas uždrausti, juo labiau, kad Konvencijos 5 straipsnyje nustatyta, kad Susitariančios Šalys, kiekviena vadovaudamasi savo konstitucija, įsipareigoja priimti reikiamus teisės aktus, kad įsigaliotų Konvencijos nuostatos ir kad būtų numatytos veiksmingos bausmės asmenims, kaltiems dėl genocido ar dėl kitos 3 straipsnyje nurodytos veikos. Ši nuostata Lietuvos Respublikoje buvo realizuota 1992 m. balandžio 9 d. įstatymu Nr. I-2477 „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“, kuriuo buvo prisijungta prie Konvencijos. Šio įstatymo 1 straipsnyje pateikta genocido sąvoka atitiko Konvencijos 2 straipsnyje pateiktą genocido sąvoką. Kartu su tuo Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, prisijungdama prie Konvencijos, 1992 m. balandžio 9 d. įstatymo „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ 2 straipsnyje nustatė, kad Lietuvos žmonių žudymas ar kankinimas, jos gyventojų deportavimas, padaryti nacistinės Vokietijos ar SSRS okupacijos ir aneksijos Lietuvoje metais, atitinka tarptautinės teisės normose numatyto genocido nusikaltimo požymius. 1998 m. balandžio 21 d. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso papildymo 621, 71 straipsniais ir 81, 24, 25, 26, 35, 49, 541, 89 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu apibrėžta genocido nusikaltimo sudėtis apėmė ir veiką, kuria siekiama fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių socialinei ar politinei grupei. Šie genocido nusikaltimo požymiai išliko ir BK 99 straipsnyje. Akivaizdu, kad genocido nusikaltimo sudėties papildymas veika, kuria siekiama fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių socialinei ar politinei grupei, yra ne kas kita, kaip Lietuvos Respublikos 1992 m. balandžio 9 d. įstatymo „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“, kuriuo buvo prisijungta prie Konvencijos, 2 straipsnio nuostatų realizavimas. Todėl kasatorių abejonės dėl genocido nusikaltimo sąvokos aiškinimo yra nepagrįstos.

V. V. ir M. Ž. nuteisti už dalyvavimą fiziškai sunaikinant Lietuvos gyventojų dalį, priklausiusią atskirai politinei grupei, t.y. Lietuvos partizanams – pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai dalyviams. Abu nuteistieji kasaciniuose skunduose tvirtina, jog nužudytieji J. A. ir A. A. nurodytai politinei grupei nepriklausė, nes žuvimo metu jau buvo pripažinti dezertyrais. Šie nuteistųjų argumentai atmestini. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismui nurodyti kasatorių argumentai buvo žinomi, nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje šie argumentai įvertinti ir nurodyti motyvai, paaiškinantys, kad J. A. ir A. A. žuvimo momentu buvo Lietuvos partizanai – pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai dalyviai. Ši teismų išvada yra teisinga.

1944 – 1953 metais Lietuvoje vyko tautos ginkluotas pasipriešinimas – partizaninis karas prieš Sovietų Sąjungos okupacinę kariuomenę ir okupacinio režimo struktūras. 1996 m. lapkričio 28 d. įstatymu Nr. VIII-11 ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai paskelbti Lietuvos kariais savanoriais ir pripažinti jų kariniai laipsniai bei apdovanojimai. Karių savanorių statuso pripažinimo tvarką nustato 1997 m. liepos 3 d. Lietuvos Respublikos pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso pripažinimo ir karių savanorių karinių laipsnių bei apdovanojimų prilyginimo įstatymas. Šio įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad karių savanorių statusą pripažįsta ir nustatytos formos pažymėjimus išduoda Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras Vyriausybės nustatyta tvarka. J. A. kariu savanoriu pripažintas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos 1998 m. gruodžio 2 d. nutarimu (t. 4, b. l. 20), A. A. – 2001 m. gruodžio 19 d. nutarimu (t. 7, b. l. 101).

Kario savanorio pažymėjimo išdavimas patvirtina juridinį faktą, kad J. A. ir A. A. buvo ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai ir atitiko 1997 m. sausio 23 d. Lietuvos Respublikos pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatyme nustatytas sąlygas. Šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta, kad partizanai, kurie priklausė ginkluoto pasipriešinimo struktūroms, davė priesaiką ir jos nesulaužė, turėjo atpažinimo ženklus ir ginklus, gyveno nelegaliai yra kariai savanoriai. Nors byloje nėra Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos posėdžių, kurių metu J. A. ir A. A. buvo pripažinti kariais savanoriais, protokolų, tačiau, sprendžiant pagal kitus Lietuvos Respublikos pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymo 1 straipsnio 1 dalies punktus, J. A. ir A. A. atitiko būtent 4 punkte numatytas sąlygas. Kario savanorio pažymėjimo išdavimas taip pat reiškia, kad J. A. ir A. A. atitinka ir minėto įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas, t. y. jie nenusikalto žmoniškumui ir nežudė taikių gyventojų. Taigi, ta aplinkybė, jog J. A. ir A. A. buvo Lietuvos partizanai – pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai dalyviai – patvirtinta įstatymų nustatyta tvarka. Nuteistojo V. V. kasacinio skundo teiginys, kad kario savanorio pažymėjimai buvo išduoti vadovaujantis nežinia kokiais šaltiniais ir paskatomis, yra deklaratyvus, nes šiuos pažymėjimus išdavė įstatymo įgaliota institucija ir įstatymo nustatyta tvarka.

Tą aplinkybę, kad J. A. ir A. A. buvo Lietuvos partizanai – pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai dalyviai – patvirtina ne tik kario savanorio pažymėjimai, bet ir teismo posėdyje ištirti bei nuosprendyje įvertinti įrodymai. Ypač plačiai J. A. ir A. A. priklausymas pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai dalyviams aptartas ir tai patvirtinantys bei paneigiantys duomenys išanalizuoti apeliacinės instancijos teismo nutartyje. Nuteistieji M. Ž. ir V. V. kasaciniuose skunduose, ignoruodami šios nutarties motyvus, akcentuoja partizanų rinktinės vado 1947 metų įsakymą, kuriuo kovotojai „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ (A. A. ir J. A. slapyvardžiai), savavališkai pasišalinę iš kuopos, atiduodami teisti Karo Lauko Teismui (t. 6, b. l. 7). Šis įsakymas teisiamajame posėdyje buvo išnagrinėtas ir tiek pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, tiek apeliacinės instancijos teismo nutartyje įvertintas. Teismai šį įsakymą vertino ne izoliuotai, kaip tai siūlo daryti nuteistieji, o kartu su kitais teismo posėdyje ištirtais archyviniais dokumentais bei kitokiais įrodymais. Būtent teismo posėdyje ištirtų įrodymų visuma leido teismui padaryti išvadą, kad nužudymo momentu J. A. ir A. A. buvo Lietuvos partizanai – pasipriešinimo okupacinei valdžiai dalyviai. Vertindami įrodymus, BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytų reikalavimų teismai nepažeidė.

Kasaciniame skunde nuteistasis V. V. nepagrįstai teigia, kad jo dalyvavimas operacijoje, kurios metu žuvo J. A. ir A. A. , nėra tie veiksmai, kurie yra nusikalstami pagal BK 99 straipsnį, nes jis neatliko jokių veiksmų, kurie prisidėjo prie jų žūties.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad V. V. dalyvavo nužudant Lietuvos partizanus J. A. ir A. A. , būtent, kartu su kitais MGB darbuotojais apsupo bunkerį (žeminę) ir jį užpuolė, o užpuolimo metu J. A. ir A. A. buvo nušauti. Nuosprendžiu nenustatyta, jog V. V. asmeniškai nužudė kurį nors partizaną, nors byloje tokių duomenų yra (1953 m. sausio 2 d. MGB Šakių rajono skyriaus viršininko N. A. specialusis pranešimas MGB Kauno srities valdybos viršininkui S.).

Dalyvavimas žudant žmones, priklausančius politinei grupei, yra vienu iš genocido nusikaltimo sudėties, numatytos BK 99 straipsnyje, objektyviosios pusės požymių. Dalyvavimas žudant žmones, priklausančius grupėms, išvardintoms BK 99 straipsnyje, pasireiškia ne tik veiksmų, kuriais atimama tų žmonių gyvybė, atlikimu, bet ir sąlygų tiems žmonėms žudyti sudarymu. Byloje nustatyta, kad V. V. , būdamas MGB skyriaus operatyviniu įgaliotiniu, saugumo karininku, kartu su poskyrio viršininku kapitonu N. M. dalyvavo ruošiantis J. A. ir A. A. sunaikinimo operacijai, buvo ginkluotas, operacijos metu buvo asmeniškai atsakingas už saugumo agentę, parodžiusią partizanų bunkerį, kartu su ja buvo iki operacijos pabaigos. Šiuos veiksmus pripažįsta ir pats V. V. . Įvertinęs nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad V. V. vaidmuo partizanų J. A. ir A. A. sunaikinimo operacijoje buvo aktyvus. Nors byloje ir nenustatyta, kad V. V. nužudė kurį nors partizaną, tačiau jo veiksmai, atlikti ruošiantis operacijai ir jos metu, atitinka genocido nusikaltimo sudėties, numatytos BK 99 straipsnyje objektyviosios pusės požymį – dalyvavimą žudant žmones, priklausančius politinei grupei.

V. V. veikoje yra ir būtinasis genocido nusikaltimo sudėties subjektyviosios pusės požymis – tiesioginė tyčia. V. V. , atlikdamas minėtus veiksmus, žinojo, kad sovietinės valdžios tikslas yra sunaikinti visus Lietuvos partizanus, žinojo, kad broliai A.A. ir J.A. yra partizanai, suprato, kad operacijos metu jie arba bus nužudyti, arba bus paimti į nelaisvę, kankinami ir teisiami kaip „tėvynės išdavikai“, tame tarpe ir mirties bausme, ir to norėjo.

Nuteistoji M. Ž. kasaciniame skunde daugiausia ginčija teismo nustatytas aplinkybes ir teismo išvadų atitikimą bylos aplinkybėms, teigdama, kad ji nebuvo MGB agentė „(duomenys neskelbtini)“, kad ji neparodė partizanų bunkerio buvimo vietos ir pan. Šioje nutartyje jau minėta, kad teismo išvadų neatitikimas bylos aplinkybėms nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindu, ir kad tokie argumentai kasacine tvarka neanalizuojami. Pateikdama minėtus argumentus, kasatorė nekreipia dėmesio į tai, pirmosios instancijos teismo išvadas apie jos veiką bei įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išsamiai išanalizavo apeliacinės instancijos teismas, kuris nutartyje nurodė detalius motyvus ir dėl M. Ž. vaidmens partizanų J. A. ir A. A. sunaikinimo operacijoje, ir dėl įrodymų, kuriais grindžiama jos kaltė, pakankamumo.

Kasaciniame skunde nuteistoji M. Ž. nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė bendrininkavimo klausimą, t.y. netinkamai taikė BK 24 straipsnio 6 dalį, o apeliacinės instancijos teismas į šį trūkumą nekreipė dėmesio. Anot kasatorės, byloje vykdytojų veiksmai iš viso nenustatyti, neištirti ir nekonkretizuoti, netirtos ir nenustatytos bendrininkų susitarimo ribos.

M. Ž. nuteista už tai, kad MGB pareigūnams ir kariams parodė tikslią partizanų bunkerio (žeminės) buvimo vietą, po ko bunkeris buvo užpultas, o šio užpuolimo metu buvo nušauti Lietuvos partizanai J. A. ir A. A. . Padėjėjo, kaip nusikalstamos veikos bendrininko, požymiai yra apibrėžti BK 24 straipsnio 6 dalyje. Parodydama partizanų bunkerio buvimo vietą, M. Ž. nurodė MGB darbuotojams, kur reikia ieškoti partizanų, ir taip padėjo juos sunaikinti. Kasatorė teisi teigdama, kad byloje nekonkretizuoti vykdytojų veiksmai, tačiau tai nepadaryta dėl objektyvių priežasčių – pernelyg ilgo laiko tarpo nuo nusikaltimo padarymo iki bylos tyrimo pradžios, dėl ko nebuvo įmanoma nustatyti visų nusikaltimo dalyvių. Antra vertus, visų nusikaltimo dalyvių konkrečių veiksmų nenustatymas neturi esminės reikšmės teisiniam M. Ž. veikos vertinimui, nes byloje nustatyti visi būtinieji genocido nusikaltimo sudėties požymiai. Byloje nustatyta ir nemažai šio nusikaltimo vykdytojų: V. V. ir asmenys, kurių byla išskirta (t. 4, b. l. 237-259). Priešingai, nei teigiama kasaciniame skunde, bendrininkų susitarimo ribos yra nustatytos pakankamai tiksliai – fiziškai sunaikinti Lietuvos partizanus J. A. ir A. A. . Būdama suaugusi, gyvendama Lietuvoje, pažinodama tiek J. A. ir A. A. , tiek MGB darbuotojus, M. Ž. puikiai suprato, kad MGB darbuotojai naktį nuvykę prie partizanų bunkerio, juos arba nužudys, arba paims į nelaisvę ir atliks kitokius genocido sudėtį sudarančius veiksmus (kankins, žalos, nuteis mirties bausme ar ilgam laikui įkalins), ir parodydama partizanų bunkerio buvimo vietą, to norėjo.

BPK normų, reglamentuojančių kaltinamojo teises, taikymas

Abu nuteistieji kasaciniuose skunduose nurodo, jog nagrinėjant bylą teismuose buvo pažeistos ar suvaržytos įstatymų garantuotos jų teisės: nuteistoji M. Ž. nurodo, jog buvo pažeista jos teisė dalyvauti tiriant įrodymus, teisė į gynybą ir teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, V. V. – kad buvo pažeista jo teisė, jog bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas ir kad teismai teikė privilegijas nukentėjusiesiems, taip pažeisdami BPK 6 straipsnio 3 dalyje numatytus reikalavimus, tačiau šiuos teiginius pagrindžia ne konkrečiais faktais, o tuo, kad teismai padarė nepalankias nuteistiesiems išvadas. Visiškai niekuo nepagrįstas nuteistosios M. Ž. teiginys apie tai, kad buvo pažeista jos teisė dalyvauti tiriant įrodymus, teisė į gynybą ir teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, nes ji dalyvavo visuose teismo posėdžiuose, kuriuose buvo tiriami įrodymai, viso bylos nagrinėjimo metu turėjo gynėją, turėjo galimybę pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kilusiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui.

Nepagrįstas ir nuteistojo V. V. teiginys, kad nagrinėjantis bylą teismas buvo šališkas ir teikė privilegijas nukentėjusiesiems. Šį savo teiginį nuteistasis argumentuoja tuo, jog teismas neanalizavo ir nevertino brolių A. A. ir J. A. veiklos 1941-1944 metais, kai jie tarnavo policijoje, buvo aktyvūs nacistinės valdžios pagalbininkai ir nekovojo už Lietuvos laisvę. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, neturėjo ir negalėjo analizuoti J. A. ir A. A. veiklos 1941-1944 metais, nes ši aplinkybė nebuvo teisminio nagrinėjimo dalyku. Kadangi J. A. ir A. A. buvo ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai ir yra mirę, jų veiklą vertino įstatymo įgaliota institucija – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisija. J. A. 1944-1945 metais buvo suimtas ir kaltinamas pagal RTFSR BK 581a straipsnį už veiklą vokiečių okupacijos metu. Šią jo veiklą, vadovaudamasi Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymu, vertino Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, kurios 1992 m. lapkričio 18 d. sprendimu (t. 4, b. l. 21) pripažinta, jog J. A. buvo neteisėtai represuotas ir buvo laisvės atėmimo vietose nuo 1944 m. spalio 28 d. iki 1945 m. gegužės 4 d. Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje nurodyta, kad šio įstatymo nuostatos netaikomos asmenims, dalyvavusiems darant genocido nusikaltimus, taip pat beginklių civilių žmonių žudynėse ir kankinimuose. Minėtas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros sprendimas yra galiojantis ir tai reiškia, jog vokiečių okupacijos metais J. A. veikla neprieštaravo Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatoms.

Dėl nukentėjusiosios M. B. kasacinio skundo

BK normų, reglamentuojančių bausmės skyrimą, taikymas

Prašydama padidinti nuteistiesiems paskirtas bausmes, nukentėjusioji M. B. kasaciniame skunde teigia, jog teismai netinkamai pritaikė BK 41, 54 ir 61 straipsnius. Kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo nurodytų BK straipsnių taikymo yra nepagrįsti.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmė visais atvejais yra individuali prievartos priemonė, skiriama konkrečiam asmeniui už konkrečią nusikalstamą veiką. Ji turi atitikti bausmės paskirtį, numatytą BK 41 straipsnio 2 dalyje, turi būti skiriama pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikantis BK bendrosios dalies nuostatų.

Motyvuodama netinkamą BK 41, 54 ir 61 straipsniuose įtvirtintų normų taikymą, kasatorė nurodo aplinkybes, į kurias, jos nuomone neatsižvelgė teismas, skirdamas bausmes nuteistiesiems M. Ž. ir V. V. , skyrium imant, nurodo, jog bausmės paskirtis yra nubausti nusikaltimą padariusį asmenį bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, o teismai susiaurino bausmės teisingumo principo sąvoką, atsižvelgdami tik į nuteistųjų interesus ir nevertindami nukentėjusiųjų interesų. Tokie argumentai reiškia selektyvų BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos bausmės paskirties aiškinimą. Pagal BK 41 straipsnio 2 dalį bausmės paskirtis yra ne tik nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį ir užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, bet ir sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Vertinant nuteistiesiems paskirtas bausmes iš BK 41 straipsnio 2 dalies pozicijų, atsižvelgiant į visus tikslus, kurių siekiama bausme, negalima padaryti išvados, kad nuteistiesiems paskirtos bausmės siaurina bausmės teisingumo principo sąvoką, ar kad jos paskirtos tik atsižvelgiant į nuteistųjų interesus.

Nuteistiesiems M. Ž. ir V. V. paskirtos BK 99 straipsnio sankcijoje numatytos bausmės. Nuosprendyje nurodytos aplinkybės, į kurias atsižvelgė teismas, skirdamas bausmes nuteistiesiems. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje konstatavo, jog skirdamas bausmę, BK 54 straipsnyje numatytų reikalavimų teismas nepažeidė. Kasaciniame skunde nukentėjusioji analizuoja byloje nustatytas aplinkybes ir, lygindama jas su numatytomis BK 54 straipsnio 2 dalyje, tvirtina, kad kai kurių iš jų teismai nevertino arba vertino nepakankamai.

Konkretus bausmės dydis yra BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių visumos įvertinimo išraiška. Analizuojant konkretų nuteistajam paskirtos bausmės dydį, neįmanoma pasakyti kokią reikšmę tam dydžiui turėjo viena ar kita aplinkybė. Vienoks ar kitoks vienų ar kitų aplinkybių vertinimas ir jų įtaka bausmės dydžiui tais atvejais, kai nėra nustatytų imperatyvių bausmės skyrimo taisyklių, pavyzdžiui, BK 56 straipsnio 2 dalis – pavojingam recidyvistui už tyčinį nusikaltimą skiriama griežtesnė negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis bausmė – yra ne baudžiamojo įstatymo taikymo, o arba teismo išvadų atitikimo bylos aplinkybėms, arba neteisingai paskirtos bausmės problema. Šioje nutartyje jau minėta, kad teismo išvadų neatitikimas bylos aplinkybėms nėra apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindu. Tokiu pagrindu nėra ir neteisingos bausmės – t.y. nors ir atitinkančios BK straipsnio sankcijoje nustatytas ribas, tačiau savo dydžiu aiškiai per švelnios ar per griežtos – paskyrimas (BPK 328 straipsnio 2 punktas, 369 straipsnis). Taigi kasacinės instancijos teismas netikrina, ar nuteistiesiems M. Ž. ir V. V. paskirtos bausmės nėra per švelnios. Beje, šią aplinkybę patikrino apeliacinės instancijos teismas, kuris nustatė, kad griežtinti bausmes nuteistiesiems nėra pagrindo.

BK 61 straipsnis nustato bausmių skyrimo taisykles atsižvelgiant į atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimas yra tik viena aplinkybė, į kurią atsižvelgiama skiriant bausmę (BK 54 straipsnio 2 dalies 7 punktas). Atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimas visiškai nereiškia, kad kaltininkui turi būti skiriama bausmė, atitinkanti BK straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą veiką, sankcijoje numatytą bausmės vidurkį, nes priešingu atveju būtų visiškai ignoruojamos kitos BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytos aplinkybės. Taigi, skiriant bausmę nuteistiesiems M. Ž. ir V. V. , BK 61 straipsnyje nustatytos taisyklės nebuvo pažeistos.

Kasaciniame skunde nukentėjusioji taip pat nepagrįstai teigia, kad atsižvelgdamas į laiką, praėjusį nuo nusikaltimo padarymo iki bausmės paskyrimo, teismas pamynė 1968 metų Konvencijos dėl senaties termino netaikymo už karo nusikaltimus ir už nusikaltimus žmoniškumui preambulėje įtvirtintas nuostatas, skelbiančias, kad veiksminga bausmė už karo nusikaltimus ir už nusikaltimus žmoniškumui yra svarbus veiksnys užkertant kelią tokiems nusikaltimams, ginant žmogaus teises ir pagrindines laisves, stiprinant pasitikėjimą, skatinant tautų bendradarbiavimą ir užtikrinant taiką bei tarptautinį saugumą. Terminas „veiksminga bausmė“ visiškai nereiškia, kad bausmė visada turi būti griežta. Veiksminga bausmė – tai bausmė, kuria įgyvendinami visi jai keliami tikslai. Laikas, praėjęs nuo nusikaltimo padarymo iki bausmės paskyrimo taip pat yra viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama skiriant bausmę, nes kuo ilgesnis laiko tarpas praeina nuo nusikaltimo padarymo iki bausmės paskyrimo, tuo mažiau veiksminga yra bausmė. Atsižvelgimas į šį laiko tarpą visiškai nereiškia senaties termino netaikymo už nusikaltimus žmoniškumui principo pažeidimo.

BK 76 straipsnio taikymas

Kasaciniame skunde nukentėjusioji M. B. , teigdama, jog teismas, nuteistuosius M. Ž. ir V. V. atleisdamas nuo bausmės dėl ligos, netinkamai taikė BK 76 straipsnį, nurodo, kad byloje nėra medicinos ekspertų išvados apie tai, kad nuteistieji serga sunkia nepagydoma liga, dėl kurios bausmę atlikti būtų per sunku. Argumentai, kuriais grindžiamas šis teiginys, yra arba nepagrįsti, arba kad ir teisingi, tačiau neturintys įtakos teismų sprendimų teisėtumui.

BK 76 straipsnio 1 dalyje numatytos dvi atleidimo nuo bausmės sąlygos: pirma, padaręs nusikalstamą veiką asmuo iki nuosprendžio priėmimo suserga sunkia nepagydoma liga ir, antra, dėl tos ligos bausmę atlikti yra per sunku.

Kasaciniame skunde teisingai nurodoma, jog apie ligos pobūdį sprendžia medikai. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, buvo paskirta pakartotinė komisijinė teismo medicinos ekspertizė ir ekspertams buvo pavesta nustatyti, ar M. Ž. ir V. V. serga sunkiomis nepagydomomis ligomis. Teismo medicinos ekspertai nustatė, jog tiek M. Ž. , tiek V. V. serga sunkiomis nepagydomomis ligomis. Kasatorė šios aplinkybės neginčija.

Antrosios atleidimo nuo bausmės dėl ligos sąlygos – dėl sunkios nepagydomos ligos bausmę atlikti yra per sunku – konstatavimas yra nagrinėjančio bylą teismo kompetencija. Šią aplinkybę iš esmės pripažįsta ir kasatorė, kasaciniame skunde nurodydama, kad būtent teismas nustato, ar asmuo dėl ligos tapo nepavojingas ir ar galima jį atleisti nuo bausmės. Spręsdamas, ar dėl sunkios nepagydomos ligos nuteistajam bus per sunku atlikti paskirtąją bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos sunkumą, nuteistojo asmenybę ir ligos pobūdį (BK 76 straipsnio 1 dalis). Nurodytas aplinkybes teismas nustato duomenimis, atitinkančiais BPK 20 straipsnyje numatytas sąlygas (įrodymais), o išvadą, ar nuteistajam atlikti bausmę bus per sunku, teismas padaro vertindamas tuos duomenis bei atsižvelgdamas į bausmės vykdymo tvarką ir sąlygas, numatytas Bausmių vykdymo kodekse. Taigi teismo medicinos eksperto išvada apie tai, kad nuteistajam, sergančiam sunkiomis nepagydomomis ligomis, bausmę atlikti būtų sunku (ar per sunku), teismui yra tik vienas iš duomenų šaltinių, kuriuo remdamasis jis šį klausimą sprendžia. Tokia išvada teismui yra rekomendacinio pobūdžio ir, aplamai paėmus – nėra būtina. Dėl šios priežasties neturi jokios prasmės nukentėjusiosios kasaciniame skunde pateikiama teismo nutartyje skirti pakartotinę komisijinę teismo medicinos ekspertizę suformuluoto klausimo kritika, samprotavimai apie tai, ar gali gydytojai, nežinodami bausmės atlikimo sąlygų, duoti pagrįstą išvadą, ir kad sąvoka „įprastinė įkalinimo vieta“ nėra žinoma baudžiamojoje teisėje. Beje, teismo nutarties skirti pakartotinę komisijinę teismo medicinos ekspertizę rezoliucinėje dalyje suformuluoto klausimo kritika visiškai nepagrįsta, nes šios nutarties aprašomojoje dalyje labai aiškiai nurodyta, kokio nusikaltimo padarymu yra kaltinami teisiamieji ir kokia bausmė už šio nusikaltimo padarymą yra numatyta BK 99 straipsnyje. Ekspertas, darydamas ekspertizę, visada perskaito visą nutartį, ne tik jos rezoliucinę dalį.

Kasaciniame skunde nukentėjusioji M. B. , išsakydama abejones dėl medicinos ekspertų komisijos išvadų teisingumo, kelia ir retorinį klausimą „kas galėtų paneigti, kad …“, kuris nėra teisės taikymo klausimas, todėl kasacinės instancijos teismas jo neanalizuoja.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje padarė išvadą, kad nuteistiesiems M. Ž. ir V. V. dėl sunkios nepagydomos ligos atlikti paskirtą bausmę būtų per sunku. Darydamas tokią išvadą, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad, atleidžiant nuteistąjį nuo bausmės dėl ligos, padaryto nusikaltimo sunkumas ir nuteistojo asmenybė reikšmės neturi. Toks teiginys tiesiogiai prieštarauja BK 76 straipsnio 1 dalyje įtvirtintoms nuostatoms. Į šią aplinkybę atkreipė dėmesį apeliacinės instancijos teismas ir, nagrinėdamas bylą, įvertino ne tik ligų, kuriomis serga nuteistieji M. Ž. ir V. V. , pobūdį, bet ir nusikalstamos veikos sunkumą bei nuteistųjų asmenybes. Įvertinęs visas šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas atleisti nuteistuosius nuo bausmė dėl ligos yra teisingas. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas ištaisė pirmosios instancijos teismo padarytą klaidą.

Kasaciniame skunde nukentėjusioji teisingai nurodo, kad nuteistiesiems M. Ž. ir V. V. nustatytos ligos nėra įtrauktos į Nepagydomų ligų ir sveikatos būklių, dėl kurių nuteistieji gali būti atleisti nuo tolesnio laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1995 m. lapkričio 2 d. įsakymu Nr. 969/578 „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 57 straipsnio ir Lietuvos Respublikos pataisos darbų kodekso 107 straipsnio įgyvendinimo tvarkos“, tačiau ši aplinkybė neturi reikšmės BK 76 straipsnio taikymui ir teismų priimtų sprendimų atleisti nuteistuosius M. Ž. ir V. V. nuo bausmės dėl ligos teisėtumui. Nurodytas įsakymas ir juo patvirtintas nepagydomų ligų ir sveikatos būklių sąrašas teismams, sprendžiantiems BK 76 straipsnio 1 dalies taikymo klausimą, nėra privalomas, nes Baudžiamajame kodekse nėra blanketinės normos, nukreipiančios į šį teisės aktą, kaip tai padaryta, pavyzdžiui, BK 141, 269 ir kituose BK straipsniuose. Teismams, taikantiems BK 76 straipsnio 1 dalį, minėtu įsakymu patvirtintas ligų sąrašas yra rekomendacinio pobūdžio ir į šiame sąraše nurodytas ligas atsižvelgiama vertinant BK 76 straipsnio 1 dalyje numatytas bei kitas šioje nutartyje nurodytas aplinkybes.

Įvertinus teismų sprendimuose nurodytus nuteistųjų M. Ž. ir V. V. atleidimo nuo bausmės dėl ligos motyvus bei nukentėjusiosios M. B. kasacinio skundo argumentus, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė BK 76 straipsnio 1 dalį.

Nuteistųjų M. Ž. ir V. V. bei nukentėjusiosios M. B. kasaciniuose skunduose nurodyti argumentai nėra pagrindais nuosprendžiui ir apeliacinės instancijos teismo nutarčiai panaikinti ar jiems pakeisti (BPK 383 straipsnis), todėl kasaciniai skundai atmetami.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Nuteistosios M. Ž. , nuteistojo V. V. ir nukentėjusiosios M. B. kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai
Rimantas Baumilas
Aldona Rakauskienė
Pranas Kuconis