Šiandien nuskambėjo žinia, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas nusprendė, jog Lietuvoje Konstituciniam Teismui nusprendus, kad priesaiką pažeidęs asmuo nebegali niekada tapti Seimo nariu (nes tam reikia priimti priesaiką), ir Seimui priėmus atitinkamą įstatymą, pažeidė nušalintojo prezidento Rolando Pakso teises. Štai Teismo pranešimas spaudai, o čia – sprendimas.

Bet ne apie skraidančiuosius daina, o apie teisines pasekmes šio EŽTT sprendimo.

Tai turbūt pirmasis atvejis Lietuvoje, kai susikerta Konstitucinio Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos. Ir nors D. Žalimas Delfi.lt sakė, kad gali tekti keisti Konstituciją siekiant šį teismo sprendimą įgyvendinti, Konstitucijoje tiesiog nėra tokio straipsnio, kurį būtų galima pakeisti. Arba aš, ne teisininkas būdamas, jo neradau…

Tad kaip čia dabar išeis? Ar Konstitucija prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Konvencijai? Ar Konvencijai prieštarauja tik KT interpretacija? Kas gali tai pripažinti?

Tarp kita ko, susidaro įspūdis, kad EŽTT kiek įmanoma stengėsi „neminti ant kojos“ Lietuvos Konstituciniam Teismui. Teismo sprendime išrašytuose Konstitucinio Teismo svarstymuose iš 2004 m. gegužės 25 d. nutarimo nėra nei žodžio apie principus, kuriais remiantis KT daro išvadą, kad priesaiką sulaužęs asmuo nebegali vėl prisiekti.

O štai kelios ištraukos, kurias buvo galima pacituoti (ir tuo pačiu, prisidaryti sau problemų):

Nurodytas draudimas užimti tokias Konstitucijoje numatytas pareigas, kurias asmuo gali pradėti eiti tik po to, kai duoda Konstitucijoje numatytą priesaiką, yra ne asmens, šiurkščiai pažeidusio Konstituciją, sulaužiusio priesaiką, pakartotinis nubaudimas, ne antra „bausmė”, skirta asmeniui už tą patį Konstitucijos pažeidimą, bet konstitucinės sankcijos – pašalinimo iš užimamų pareigų sudedamoji dalis ir apkaltos, kaip valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos savisaugos priemonės, konstitucinės atsakomybės giluminė prasmė, jos paskirtis ir tikslas – užtikrinti, kad asmuo, šiurkščiai pažeidęs Konstituciją, sulaužęs priesaiką ir dėl to Seimo pašalintas iš užimamų pareigų, niekada neitų tokių pareigų, kurių ėjimo pradžia yra susijusi su Konstitucijoje nurodytos priesaikos davimu.

Ir dar:

Kitoks Konstitucijos nuostatų aiškinimas padarytų teisiškai beprasmį, betikslį patį konstitucinį apkaltos už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą institutą, būtų nesuderinamas su konstitucinės atsakomybės už priesaikos sulaužymą, šiurkštų Konstitucijos pažeidimą esme ir paskirtimi, su Konstitucijoje numatytos priesaikos, kaip konstitucinės vertybės, esme ir paskirtimi, su iš visuminio konstitucinio teisinio reguliavimo kylančiu reikalavimu, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios institucijos, taip pat kitos valstybės institucijos būtų sudaromos tik iš tokių piliečių, kurie be išlygų paklūsta Tautos priimtai Konstitucijai ir kurie, eidami savo pareigas, besąlygiškai vadovaujasi Konstitucija, teise, Tautos ir Lietuvos valstybės interesais. Kitoks Konstitucijos nuostatų aiškinimas būtų nesuderinamas ir su konstituciniu teisinės valstybės principu, su konstituciniu atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės imperatyvu.

Sprendžiant iš pirmųjų politikų reakcijų, publikuotų Veide atrodo, kad pasakyti, ką daryti toliau, bus prašoma paties Konstitucinio Teismo. Ką gi, tikiuosi taip ir bus.

Kaip besibaigtų ši istorija, spėju, kad ateityje Konstitucinio Teismo sprendimuose matysime gerokai mažiau nuorodų į bendruosius Konstitucinius principus, ir kad sprendimai bus priimami gerokai formaliau, nei tai buvo daroma E. Kūrio vadovavimo laikotarpiu.

Ko labai nenorėčiau – tai, nepaisant to, kaip vertiname šį sprendimą (ir R. Pakso veiklą ir galimybes vėl lipti valdžios laiptais), kad nekiltų ažiotažas, nukreiptas prieš Europos Žmogaus Teisių Teismą ir Europą kaip tokią. Juk turbūt laukia dar ne vienas toks sprendimas, kuris daug kam Lietuvoje gali nepatikti. Pvz., byloje Vasiliauskas prieš Lietuvą, EŽTT didžiosios kolegijos sprendime byloje Lautsi prieš Italiją ir kt.

Įsižeisdami dėl principų, aukštųjų teisinių, konstitucinių, religinių vertybių neturime pamiršti, kad kartais tik ten, toli esantis teismas gali padėti įveikti „savų“ teismų subjektyvumą ir blaivinančiai apipilti šaltu dušu. Kai to reikia.