Žymų Archyvai: partizanai

A. M. Brazauskas: in memoriam

Apie anapilin išėjusį Prezidentą nelabai ką asmeniško turiu pasakyti, bet šie Donskio žodžiai man daugiau nei priimtini:

Savo nuosaikumu ir realybės jausmu A. Brazauskas stabdė bet kokį radikalizmą ir revanšizmą – ne tik oponentų, bet ir savo aplinkos. Šito Lietuvai tuo metu labai reikėjo – ne tik socialinei taikai ir bent minimaliam pilietiniam solidarumui palaikyti, bet ir simboliniam lietuvių tautos susitaikymui, be kurio mūsų ateities projektas būtų tiesiog sužlugdytas. Kadangi nebuvo konfrontacijos žmogus, jis be jokio teatrališkumo ir skundų ištverdavo ne tik karčią ir pagrįstą, bet ir gerokai perdėtą, neskoningą kritiką. Savęs nesureikšminimas ir bendro, didesnio už savo paties asmenį tikslo pojūtis taip pat buvo stiprioji A. Brazausko savybė. Nemanau, kad kuris nors kitas mūsų šalies lyderis tuo jam prilygo.

Ir taip pat labai rezonuoja ši Donskio pastaba apie neherojišką Lietuvą. Labai teisinga turbūt ne tik apie Brazauską kalbant, bet apie daugelį okupacijos laikotarpio žmonių, nesirinkusių disidento ar partizano kelio:

Gal tai ir buvo pati svarbiausia įžvalga apie kitą Lietuvą – ne herojišką, ne revoliucingą, greičiausiai nelabai ryžtingą ir idealistišką, bet neabejotinai padorią, kerštui, išdavystei ir niekšybei nepasiduodančią, o svarbiausia – linkusią į kompromisą visos šalies labui ir susikalbėjimo pastangą tarp svetimų, gal net viena kitos iš tikrųjų taip ir nesuprantančių jėgų. Šita Lietuva taip pat suvaidino iškilų vaidmenį mūsų visų laisvės istorijoje ir dramoje.

Šią kitą Lietuvą, kurią mes gan sparčiai ir turbūt nepelnytai užmirštame, geriausiai įkūnijo Lietuvos Respublikos prezidentas Algirdas Brazauskas.

Agentas smogikas gali gauti 7 metus kalėjimo už partizanų žudymą

Delfi.lt šiandien rašo, kad buvęs agentas smogikas Merkelis Bulatovas, dalyvavęs Lietuvos partizanų likvidavimo operacijose, nuteistas už genocidą Vilniaus apygardos teisme.

Apkaltinamąjį nuosprendį priėmusio Vilniaus apygardos teismo trijų teisėjų kolegija konstatavo, kad M. Bulatovas pokario metais veikė grupėje su Lietuvos TSR Valstybės saugumo ministerijos agentais. Iš archyvinių dokumentų pavyko sužinoti, kad M. Bulatovas apsimetė Lietuvos partizanu ir dalyvavo 1952-1953 metais Ignalinos ir Švenčionių rajone sušaudant devynis Lietuvos partizanus. Nustatyta, kad 1952-ųjų vasarą jis drauge su kitais agentais-smogikais, apsimetęs Lietuvos partizanu, Ignalinos rajone keletą kartų buvo susitikęs su į susitikimą iškviestais „Vytauto“ apygardos partizanais. Susitikimų metu vieni Lietuvos partizanai buvo nužudyti, kiti – suimti ir perduoti Pabaltijo kariniam tribunolui. Taip pat buvo nustatyta, kad M. Bulatovas kartu su kitais agentais dalyvavo ir 1953-ųjų pavasarį Švenčionių rajone vykusiame dviejų Lietuvos partizanų nužudyme. MGB agentu-smogiku M. Bulatovas buvo nuo 1952-ųjų pavasario iki 1960-ųjų. Tiesa, prieš tai, 1942-1952 metais jis priklausė kovai su Lietuvos partizanais suburtam vadinamajam liaudies gynėjų būriui ir buvo vado pavaduotoju.

Toliau skaityti Agentas smogikas gali gauti 7 metus kalėjimo už partizanų žudymą

„Įkaitų byla“: okupanto ir okupuotos šalies gyventojų pareigos bei partizanų teisės pagal tarptautinę teisę

List indictment
Wilhelmui Listui perduodamas kaltinamasis aktas vad. „Įkaitų byloje“
Besiskaitinėdamas istorinius šaltinius, susijusius su II pasaulinio karo ir pokario metais, sustojau ties Nurembergo procesais. Dalis jų buvo tarptautiniai, dalis – nacionaliniai. Pvz., JAV karo tribunolas Nuremberge, JAV okupuotoje zonoje, 1947-48 m. teisė vokiečių generolus už karo nusikaltimus Graikijoje, Jugoslavijoje ir Norvegijoje. Šis procesas išgarsėjo kaip „Įkaitų byla“, nes vokiečių karinės pajėgos imdavo civilius įkaitus ir juos šaudydavo, jei gyventojai ir partizanai neatsisakydavo sabotažo. Įkaitų ėmimas ir šaudymas, beje, buvo pripažintas praktika, savaime nepažeidžiančia to meto karo teisės ir papročių, nors tai ir turėjo būti visiškai kraštutinė teritorijos pacifikavimo priemonė išnaudojus visas kitas galimybes. Bet apie įkaitų klausimą – gal kitą kartą, nors tie tribunolo svarstymai ir yra šokiruojantys (bent jau žiūrint iš šiandienos perspektyvos).

Užtat atrodo, kad per visą II pasaulinio karo istoriją ir iki pat 1949 m. Ženevos konvencijos, po kurios paskelbimo pamažu įsitvirtino humaniškesnės Tarptautinės humanitarinės teisės taisyklės, tik šioje byloje buvo svarstoma, ar žiaurus vokiečių kariuomenės elgesys su partizanais atitiko to metų karo teisę. Būtent šį tribunolo aptartą klausimą ir noriu šiuo įrašu paviešinti. Lietuviškai. Vokiečių kareiviai dažniausiai sučiuptus Jugoslavijos ir Graikijos partizanus šaudydavo vietoje. Šiuo metu toks elgesys su belaisviais, manau, būtų laikomas karo nusikaltimu pagal Tarptautinę humanitarinę teisę; o kaip buvo tuomet? Toliau skaityti „Įkaitų byla“: okupanto ir okupuotos šalies gyventojų pareigos bei partizanų teisės pagal tarptautinę teisę

V. Kononovo byla ir jos reikšmė pokario Lietuvos istorijos vertinimui

Bernardinai.lt paskelbė mano straipsnį apie Kononovo bylos reikšmę Lietuvos pokario įvykių vertinimui. [Atnaujinimas:] Bernardinai į naująjį portalą senų straipsnių neperkėlė, tad straipsnį perkeliu čia. Taip pat viena livejournal blogerė (iš Permės – ten žmonės lietuviškai moka?) pasistengė ir išvertė straipsnį į rusų kalbą: //sulerin.livejournal.com/271945.html. Jį perspausdinau čia. Ačiū!

2010 g.egužės 27 d.

Donatas Glodenis. V. Kononovo byla ir jos reikšmė pokario Lietuvos istorijos vertinimui

Dar balandžio pabaigoje žiniasklaidoje paskleistas gandas pasitvirtino – Vasilijus Kononovas iš tiesų pralaimėjo bylą Europos Žmogaus Teisių Teisme (EŽTT) prieš Latviją. Tai gegužės 17 d. paskelbė EŽTT. V. Kononovas yra buvęs sovietinis partizanas, kuris 1944 m. įvykdė baudžiamąją operaciją Latvijos Mazie Bati kaime, per kurią žuvo 9 civiliai, o 1998 m.

Latvijoje suimtas ir 2004 m. nuteistas už šį žygį kaip už karo nusikaltimą. V. Kononovas EŽTT skundėsi, jog jį nuteisė už veiksmus, kurie jų padarymo metu nebuvo nusikaltimas, ir jis negalėjo numatyti, kad bus už tai persekiojamas po 50 metų. 2008 m. EŽTT 7 teisėjų kolegija buvo pripažinusi, kad Latvija V. Kononovą nuteisė pažeisdama prezumpciją „nėra nusikaltimo be įstatymo“ (tiesa, tuomet teisėjų balsai pasiskirstė nedidele persvara – 4 prieš 3), tačiau gegužės 17 d. paskelbtame teismo sprendime EŽTT Didžioji kolegija sprendimą pakeitė pripažindama, kad Latvija teisėtai nuteisė sovietinį partizaną už veiksmus, kuriuos darydamas jis turėjo žinoti, jog daro karo nusikaltimą, ir kad už tai gali būti vėliau teisiamas.

Šis teismo sprendimas reikšmingas net keliais aspektais. Visų pirma – tai vienas iš nedaugelio atvejų, kai teisiami nugalėtojai. Tiesa, Latvijoje šie nugalėtojai – sovietiniai partizanai, padėję sovietiniam režimui 50-iai metų sugrįžti į Latviją, jau nebegarbstomi, bet Europoje jie – vis dar nugalėtojai.

Toliau skaityti V. Kononovo byla ir jos reikšmė pokario Lietuvos istorijos vertinimui

„Vanagai iš anapus“

Porą dienų bevažiuodamas autobusu skaitinėju knygiūkštę „Vanagai iš anapus“ – tikriausią sovietinės propagandos šedevrą apie pokario rezistenciją. Knygelė nuskaityta, sutrinta – net ir viršelio originalaus nebėra. Trūksta ir kai kurių puslapių, bet aš ir taip neturiu noro skaityti ją nuo viršelio iki viršelio. Mama iš kažkur ištraukė, pati nežinia iš kur gavusi – sako, ten rašo apie tą patį Lukšą, kuris figūruoja filme „Vienui vieni“.

Knygelė išleista 1961, Valstybinėṡ grožinė̇s literatūros leidyklos (Vilnius), autorius – Menašas Chienas, nors atrodo, čia būta autorių kolektyvo. Knygelė, pasak Bernardo Gailiaus, pasirodė pirmosios KGB organizuotos propagandos kampanijos apie pokario rezistenciją metu. Na ir iš turinio tiesiog šviečia, kad šios knygos tikslas – propagandinis (o gal – antipropagandinis), nes joje labai jau stengiamasi apjuodinti pagrindinio veikalo apie partizanus, išleisto vakaruose, autorių Juozą Lukšą „Daumantą“. O taip pat – kitus rezistencijos dalyvius, užsienio pogrindines organizacijas.

Toliau skaityti „Vanagai iš anapus“

V. Landsbergis apie ginkluotą pasipriešinimą okupacijos atveju

Vienas populiariausių pasaulyje šaunamųjų ginklų: rusiškas „kalašnikov AK-47“ *

Šiandien Delfi.lt spausdina straipsnį apie prof. V. Landsbergio kalbą Mykolo Romerio universitete vasario 16-osios reikšmės klausimu.

Man pasirodė įdomios jo mintys ginkluoto pasipriešinimo okupacijos atveju tema. Atsakydamas į studento klausimą, ar imtųsi vadovauti ginkluotai rezistencijai, V. Landsbergis sakė:

„Aš nežinau, ar aš pats imčiausi vadovauti partizanų pasipriešinimui, gal atsirastų kitų žmonių. (…) Galbūt aš būčiau už tai kaip ir Sausio 13-osios naktį tokiomis aplinkybėmis, kai paskelbėme AT atsišaukimus, įrašus į vaizdo juostas, kad kai mūsų nebus, žmonės galėtų namuose klausytis, kaip reikia elgtis okupacijos sąlygomis“.

Toliau skaityti V. Landsbergis apie ginkluotą pasipriešinimą okupacijos atveju