Temos Archyvai: istorija

V. Landsbergis apie ginkluotą pasipriešinimą okupacijos atveju

Šiandien Delfi.lt spausdina straipsnį apie prof. V. Landsbergio kalbą Mykolo Romerio universitete vasario 16-osios reikšmės klausimu.

Man pasirodė įdomios jo mintys ginkluoto pasipriešinimo okupacijos atveju tema. Atsakydamas į studento klausimą, ar imtųsi vadovauti ginkluotai rezistencijai, V. Landsbergis sakė:

„Aš nežinau, ar aš pats imčiausi vadovauti partizanų pasipriešinimui, gal atsirastų kitų žmonių. (…) Galbūt aš būčiau už tai kaip ir Sausio 13-osios naktį tokiomis aplinkybėmis, kai paskelbėme AT atsišaukimus, įrašus į vaizdo juostas, kad kai mūsų nebus, žmonės galėtų namuose klausytis, kaip reikia elgtis okupacijos sąlygomis“.

Toliau skaityti V. Landsbergis apie ginkluotą pasipriešinimą okupacijos atveju

Niekas nenorėjo mirti

Ilgąjį savaitgalį su žmona pagaliau peržiūrėjome Lietuvos kino klasika tapusį 1965 m. Vytauto Žalakevičiaus filmą „Niekas nenorėjo mirti“. Sunkiai sekėsi žmoną, lietuviškos klasikos nemėgstančią, įtikinti sėsti ir peržiūrėti šį DVD. Pats, tiesa, irgi ne klasikos mėgėjas, bet ne to ir ieškojau. Kine vaizduojama pokario partizanų kova su okupantais ir kolaborantais, o pastaroji tema mane pastaruoju metu labai traukia ir jaudina. Tiesa, filmą kuriant jis buvo suprantamas kitaip, – kaip vaizduojantis kaimo kovą su ramybės drumstėjais „buržuaziniais nacionalistais“. Kaži, ar tik nebus taip, kad abi versijos turi po didelį gabalą tiesos.

Toliau skaityti Niekas nenorėjo mirti

1946-ųjų ruduo

Jau antrą mėnesį narstau ne per seniausią Lietuvos istoriją. Vadinamąjį pokarį, nors kai kas sakytų, kad tebevyko karas. Susidomėjau maždaug tuo metu, kai teismui buvo atiduota Marijono Misiukonio, dalyvavusio likviduojant „paskutinįjį Lietuvos partizaną“ byla. Pirmasis atkurtosios Lietuvos Vidaus reikalų ministras, kaip žinia, yra kaltinamas genocidu. Ta proga bernardinai.lt spausdino V. Zaborskaitės ir A. Sakalo straipsnius – puikias ir jautrias tos situacijos analizes… O kiek daugiau nei prieš pusmetį keletas Seimo narių buvo siūlę kriminalizuoti „partizanų šmeižimą“, pvz., vadinant juos banditais…

Bet žinoma, ne dėl abstrakčių ginčų susidomėjau šia tema. 1946 m. lapkričio 15 d. naktį nuo partizanų šūvių Šiaulių apskrities Stačiūnų valsčiaus Dimaičių kaime žuvo mano seneliai Konstancija ir Stasys Žolpiai bei jų 16-metė duktė, mano teta, Stasė… Neseniai mačiau jų laidotuvių nuotrauką – stovi kunigas, karstai, o ant vainiko – užrašas „tragiškai žuvusi nuo banditų rankos…“ Ar tokias nuotraukas teks slėpti?

Dabar, stebėdamas savo vaikus ir tai, kaip jie myli savo senelius, kokie jie jiems svarbūs, vis galvoju, ką aš praradau dėl tos tragedijos.. Ką, visų pirma, prarado mano mama, užauginta tetos ir sesers? Bandant aplinkiniams papasakoti, ką aš taip atsidėjęs tyrinėju, iš akių nenorom pradeda byrėti ašaros… Toliau skaityti 1946-ųjų ruduo