Sivananda jogos grupės Lietuvoje. II. 3.1-4. Pasaulyje ir Lietuvoje

Facebooktwittergoogle_pluspinterestlinkedintumblrmail

ankstesnė dalis | turinys | kita dalis

3. Sivananda jogos judėjimas pasaulyje ir Lietuvoje

Sivananda jogos ir Vedantos centrai gan plačiai pristatomi internete, adresu www.sivananda.org. Svetainėje centrai pristatomi kaip pelno nesiekiančios organizacijos, kurių pirmoji buvo įkurta Kanadoje, Montrealyje 1959 m., vienos iš judėjimo vakarietiškų atšakų vadovo svamio Vishnu-devananda. Vishnu-devananda buvo svamio Sivananda iš Rishikesho, Indijoje, mokinys, kurį jo guru paskatinęs keliauti į Vakarus ir skleisti jogą bei Vedantą. Šią misiją svamis Vishnu-devananda pradėjo įgyvendinti 1957 m. persikeldamas į Jungtines Valstijas ir skaitydamas paskaitas.

Šiuo metu, pasak judėjimo interneto svetainės, pasaulyje yra apie 80 Sivananda jogos organizacijų – ašramų, jogos centrų, afilijuotų centrų bei pavienių mokytojų sutelktų grupelių. Svetainėje taip pat teigiama, kad judėjimas yra apmokęs apie 10 tūkstančių jogos mokytojų mėnesį trunkančiuose specialiuosiuose jogos mokytojų kursuose. Taip pat svetainėje teigiama, kad Sivananda Jogos Vedantos Centrai yra pripažystami pasaulyje kaip mokantys jogos autentiškai, „tinkamai perduodami keleto tūkstantmečių tradiciją“ šių dienų Vakarų žmogui. Centrai publikuoja žurnalą Yoga Life, pasirodantį du kartus per metus. („About us“ www.sivananda.org).

Pats Sivananda yra gan gerai žinoma asmenybė, o jo veikla bei jo įkurta Dieviško gyvenimo draugija susilaukė ne vienos mokslinės studijos dėmesio. Visiškai kita situacija su Sivananda pasekėjais Vakaruose (bent jau, angliškai kalbančiuose). Vishnu-devananda įsteigti Sivananda jogos ir Vedantos centrai anglakalbėje Vakarų pasaulio dalyje faktiškai nesusilaukė nei išskirtinai kritiškų visuomenės reakcijų, nei tyrinėtojų dėmesio. Gal būt taip yra dėl to, kad, kaip pamatysime, Vishnu-devananda siūlomas dvasingumas nėra didelę įtampą su visuomene sukuriantis dvasingumas, kokiu pasižymi radikalesnės naujojo religingumo grupės. Šiek tiek daugiau dėmesio Vakaruose susilaukė kita Sivananda judėjimo atšaka – svamio Satchidananda, kito Sivananda mokinio, pradėtas Integralinės jogos judėjimas (žr. Meadows, religiousmovements.lib.virginia.edu). Tad analizuojant Sivananda fenomeną remsimės daugiausiai antriniais šaltiniais, o analizuojant Vishnu-devananda judėjimą bus remiamasi išskirtinai pirminiais šaltiniais.

3.1. Svamis Sivananda iš Rishikesho ir Sivananda jogos mokyklos šaltiniai

Svamis Sivananda laikytinas vienu iš ryškiausių neo-hinduizmo atstovų, ir taip pat – vienu iš tų, kurių pastangomis joga, iš senovinės, tik aukštuomenės kastoms bei vyriškajai žmonijos pusei skirtos Indijos praktikos tapo universalizuotu, transnacionaliniu fenomenu (Strauss, “The Master’s Narrative”, 2002, 217 psl.). Nemažos dalies naujųjų religinių judėjimų sąsajos su Rytais ir rytietiškuoju dvasingumu yra dalinės ir antrinės, neretai jų mokymas yra transformuotas ir sulietas su Naujojo amžiaus dvasingumu. Tačiau Sivananda mokyklos atšakos Vakaruose gali visai pagrįstai tvirtinti, kad jų dvasinė praktika turi gilias šaknis Indijoje ir tebėra pripažįsta kaip autentiškos įvairių hinduizmo dvasinių mokytojų (dėl tarptautinio Vishnu-devananda pripažinimo, žr. „His Holiness Sri Swami Vishnudevananda Saraswati Maharaj,“ www.dlshq.org).

Sivananda pats įdėjo nemažai pastangų jogos praktikos išplatinimui Vakaruose. Šiuo tikslu jam ypač pasitarnavo 1936 m. Rishikeshe jo įsteigta Dieviško gyvenimo draugija (angl. Divine Life Society), gausios paties Sivananda publikacijos apie jogą, bei tai, kad Sivananda visas savo publikacijas visų pirma skelbė anglų kalba. Svarbu buvo ir tai, kad Sivananda buvo vienas iš nedaugelio hinduizmo guru, kurie mokė išskirtinai angliškai, ir priimdavo į mokinius vakariečius.

3.1.1. Svamis Sivananda pasekėjų akimis

Svamio Sivananda ir svamio Vishnu-devananda gyvenimai atrodo yra paversti tais sakralizuotais naratyvais, kurie suteikia Vishnu-devananda judėjimui istorinę ir dvasinę tapatybę, tad ganėtinai svarbu tai, kaip šių asmenų gyvenimai pristatomi viešumai ir judėjimo dalyviams.

Kappuswami (1887-1963), vėliau tapęs svamiu Sivananda, gimė Pietų Indijoje, ir, pasak pateikiamo aprašymo, buvo galvotas ir gerai besimokęs berniukas, gero sportiško sudėjimo, „natūraliai linkęs į dvasines ir religines praktikas“ („Swami Sivananda“ www.sivananda.org). Jo tėvai buvo labai atsidavę Viešpačiui Šivai, ir Kappuswami mielai prisidėdavo prie jų du kartus per dieną garbinimui (pūjā) ir mantrų giedojimui (kirtan).

Berniukas, pasak pateikiamo pasakojimo, buvo labai nesavanaudiškas, ir pasirinko mediko karjerą. Jis nusipelnė didelės aplinkinių pagarbos studijų metu, jo dėstytojai pakvietė jį dalyvauti chirurginėse operacijose jam studijuojant tik pirmajame medicinos mokyklos kurse. Kappuswami tapo gydytoju ir išvyko į Malaiziją, nes manė, kad jam reikia vykti ten, kur jo gabumai bus reikalingiausi. Kappuswami greitai buvo patikėta vadovauti ligoninei, ir ten dirbdamas jis išgarsėjo ne tik kaip puikus gydytojas, bet ir kaip geros širdies žmogus, teikdavęs medicinines paslaugas savo skurdžiausiai gyvenantiems pacientams nemokamai, o kartais nemokamai dalindavęs ir vaistus.

Posūkis Kappuswami gyvenime įvyko jam sutikus klajojantį sanjasiną, kuriam Kappuswami pagelbėjo suteikdamas medicininę pagalbą, o pastarasis savo ruožtu supažindino Kappuswamį su joga ir Vedanta. Kappuswami pradėjo mąstyti apie didžiuosius gyvenimo klausimus, vis labiau linko į introspektyvumą. Pasak judėjimo pateikiamo aprašymo, būsimasis Sivananda jautė, „kad žmonėms reikia padėti kur kas reikšmingesniu būdu, nei tik gydant fizinį kūną – padėti jiems išgyti nuo viso kentėjimo“.

Taigi, Kappuswami ėmėsi ieškoti – jis iškeliavo į šiaurės Indiją ieškoti savo guru. Vėliau Himalajuose, šventajame Rishikesho mieste, Kappuswami rado savo guru, kuris suteikė jam sanjasas (vienuolio įžadus), ir po to dešimtį metų užsiiminėjo intensyvia dvasine praktika. Neužilgo svamis Sivananda Saraswati (kaip jis nuo įšventinimo vadinamas) pritraukė mokinių ir tapo žymiu jogos mokytoju.

Sivananda parašė daugiau nei 200 knygų jogos ir Vedantos filosofijos tematika, pritraukė daugybę žmonių iš viso pasaulio į Rishikeshą, nors pats nebuvo išvykęs už Indijos ribų ir tik du kartus keliavo po Indiją. Sivananda ašramas Rishikeshe tapo stipriu Indijos dvasiniu centru. Sivananda mokymas, pasak svetainės, gali būti sutalpintas į šešis žodžius: „tarnauti, mylėti, duoti, išsityrinti, medituoti, realizuotis“ (angl.: „Serve, Love, Give, Purify, Meditate, Realize“).

Apie kai kuriuos Sivananda gyvenimo faktinius aspektus esama keletas skirtingų versijų. Pvz., pasak Strauss, jos tyrinėjimų Rishikeshe metu jai teko girdėti, kad Sivananda iš tiesų nebuvęs visiškas asketas. Pasak vienos versijos, Sivananda turėjo žmoną ir du vaikus, tačiau jie tragiškai žuvę, ir todėl Sivananda, tikėdamasis rasti paguodą Himalajų papėdėje, tapo sanjasinu ir persikėlė į Rishikeshą. Pasak kitos versijos, Sivananda turįs sūnų, kuris nuolat lankosi Dieviško gyvenimo draugijoje. Tačiau šios versijos aiškiai skiriasi tiek nuo paties Sivananda pasakojimo, nutylinčio jo išvykimo iš Malaizijos aplinkybes, tiek ir nuo oficialių Dieviškojo gyvenimo draugijos bei Sivananda jogos Vedantos centrų pasakojimų, pabrėžiančių, kad Sivananda buvęs didis asketas. Pasakojimus, kad Sivananda visgi turėjo šeimą, patvirtina ir Mircea Eliade savo žurnalistiniuose rašiniuose. (Strauss, “The Master’s Narrative”, 2002, 228-9 psl.).

3.1.2. Sivananda ir Vivekananda įtaka

Turbūt pirmasis jogą kaip Indijos dvasingumo sistemą į Vakarus atnešė svamis Vivekananda, atvykdamas iš Indijos į Čikagoje 1893 m. vykusį Pasaulio religijų parlamentą. Pasak Sarah Strauss, Vivekananda vizitas į Vakarus žymi posūkį požiūryje į senovinę jogos praktiką (Strauss, “Adapt, Adjust, Accommodate”, 2002, 232 psl.). Vivekananda, turėdamas galimybę būti tarp dviejų pasaulių, kilęs iš privilegijuotos klasės Kalkutoje, užaugęs teisėjo šeimoje ir gavęs gerą išsilavinimą, tuo pačiu buvo ir hinduizmo šventojo Sri Ramakrishna pasekėjas.

Į Indiją Vivekananda grįžo tik po ketverių metų nuo Čikagos vizito. Per tuos ketverius metus jis apmąstė jogą vakarietiškos patirties šviesoje, skaitė paskaitas apie jogą ir tik vėliau savo darbus išvertė į gimtąją kalbą. Būtent Vivekananda suskirstė jogą į keturis kelius: rāja, jñāna, bhakti ir karma (Strauss, “Adapt, Adjust, Accommodate”, 2002, 232 psl.), tokiu būdu sudarydamas galimybę į jogos sampratą įtraukti visus skirtingus dvasingumo ir išsivadavimo paieškų Rytuose kelius. Sivananda perėmė iš Vivekananda šią jogos klasifikaciją, o taip pat vadovavosi Vivekananda Ramakrishna misijos modeliu kurdamas savąją organizaciją – Dieviškojo gyvenimo draugiją.

3.1.3. Sivananda ir Mircea Eliade

Sivananda ne tik įtakojo jogos perkėlimą iš tradicinės hinduistinės terpės į transnacionalinę, jo įtaką galima įžvelgti ir Vakaruose paplitusiai jogos sampratai apskritai. Netiesioginis sąryšis tarp Sivananda ir Vakaruose išplitusios jogos sampratos yra Mircea Eliade, kurio knyga Joga: laisvė ir nemirtingmas Vakaruose yra pripažįstama kaip autoritetingas jogos išaiškinimas. Ši Eliade knyga yra paremta jo daktarine disertacija, kuriai tyrimą Eliade atliko Indijoje, Kalkutoje, pas žinomą religijos filosofą Dasguptą. Po dviejų metų Vedantos ir jogos studijų Eliade iškeliavo į Rishikeshą siekdamas pasisemti jogos praktikos būtent pas svamį Sivananda, kuris buvo vienas iš nedaugelio hinduizmo svamių, priimančių mokinius iš Vakarų ir mokančių ne hindi ar kita Indijos kalba, bet angliškai.

Pasak Strauss, viena iš Eliade išvykimo iš Kalkutos į Rishikeshą priežasčių galėjo būti ir nelaiminga Eliade meilė Dasguptos dukrai Maitreyi Devi. Iš vienos pusės, Eliade studijuodamas Sanskrito literatūrą siekė tapti priimtinesnis merginai ir jos šeimai, tapti “tikru hinduistu”, o iš kitos pusės, – jogos pagalba užspausti jausmus moteriai, kurios gauti jis negalėjo.

Sivananda visiškai nefigūruoja Eliade knygoje bei daugelyje jo žurnalistinių bei grožinės literatūros tekstų, tačiau jau pats Eliade pasirinkimas pasinerti į hinduizmo religinę kultūrą būtent Rishikeshe pas Sivananda liudiją apie Sivananda, kaip tarptautinės jogos praktikuotojų bendrijos iniciatoriaus, vaidmenį. Pats Sivananda Eliade yra sakęs, kad jis būsiąs kitas Vivekananda, ir platinsiąs jogos ir Vedantos idėjas Vakaruose, kas ne itin nudžiugino Eliade, maniusį, kad Vivekananda yra ganėtinai paviršutiniškas rašytojas, ir nenorėjusį turėti nieko bendro su jo tradicija. Tačiau pasak Sarah Strauss, Sivananda pranašystė benti iš dalies išsipildė, nes Eliade, kaip mokslininko, tyrinėjusio jogą pačioje Indijoje, autoritetas sudarė palankias sąlygas Vakaruose išplatinti ir Dieviško gyvenimo draugijos idėjas, o jo knygos apie jogą suteikė Vakarams galimybę susiliesti su sparčiai populiarėjusiu Rytų dvasingumu. (Strauss, “The Master’s Narrative”, 2002, 231 psl.).

3.1.4. Sivananda kaip hinduizmo reformatorius

Sivananda neabejotinai laikytinas hinduizmo atstovu ir tai, kad jo siekis buvo išplatinti jogą į Vakarus, nesumenkina jo, kaip hinduizmo šventojo, vaidmens. Greta internacionalinių siekių, didelė jo ir jo įsteigtos Dieviško gyvenimo draugijos siekių dalis buvo dvasinis Indijos atgimimas, Indijos grąžinimas prie jos hinduistinių šaknų. Tiesą sakant, tai, kad Sivananda veikė anglakalbėje terpėje, buvo vienas iš būdų sugrąžinti per kolonijinę kultūrą nuo savo šaknų nutolusius indus prie hinduizmo dvasinių vertybių. Tai, kad svamis Sivananda laikė hinduizmą didele vertybe ir Indijos turtu atsispindi tiek jo paties raštuose, tiek ir tyrinėtojų (Sivananda, Hinduism, 1997; Strauss, “The Master’s Narrative”, 2002, 233 psl.).

Strauss pateikia vieną iš Sivananda eilėraščių, pavadintų „Kritinis momentas“ (angl.: Critical Juncture), gerai iliustruojančių šio guru motyvaciją steigiant Dieviško gyvenimo draugiją:

Studentai prarado religiją,
Prarado tikėjimą ja,
Apleido Dharmą paveikti Mokslo,
Jie pradėjo rūkyti ir lošti,
Merginos vaikės madų,
Karininkai tapo materialistais,
Smuko žmonių sveikata,
Žmonės vengė šventųjų raštų
Materializmas klestėjo.

Eilėraštį Sivananda tęsia pabrėždamas, kad jis įkūrė Dieviško gyvenimo misiją (angl.: Divine Life Mission – čia draugija vis dar vadinama misija, matyt, Vivekananda Ramakrishna misijos įtakoje) tam, kad

Atgaivinčiau Viešpaties Šlovę,
Skleisčiau Jogos pažinimą
Skelbčiau sintezės Jogą
Sužadinčiau atsidavimą ir tikėjimą žmonėse
Dirbčiau dvasiniam žmonijos kėlimui
Atneščiau ramybę ir palaimą kiekvieniems namams
(Divine Life Society, 1987, 22 psl.; citata iš Strauss, „Adapt, Adjust, Accommodate“, 2002, 232 psl.)

Sivananda misija nebuvo įgyvendintina tradiciniais hinduizmo asketų metodais. Savo tikslams įgyvendinti jis įkūrė vakarietišką organizaciją, priėmė vakariečius mokinius, ir taip modifikavo tradicinę hinduizmo religinę sistemą padarydamas ją prieinamą ir eksportuotiną. Pasak Strauss, „Sivananda labai gerai suprato, kad, siekdamas perteikti savo žinią, jis turi susieti praeities autoritetą su ateities pažadu, ateities, kurioje socialinės rolės bus lankstesnės, o tapatybė – takesnė. Jis žinojo, kad fundamentalios dvasinės krizės, būdingos visai žmonijai, išlieka, tačiau kad senesni keliai, kuriais buvo dalinamas metafizinis atlydis, jau nebebuvo tinkami saviems tikslams įgyvendinti“ (Strauss, „The Master’s Narrative“, 2002, 227 psl.). Sivananda atmetė tradicinį hinduizmo dvasinio vadovo santykį su mokiniu, kuris paprastai būdavo asmeninis ir vienetinis, paslaptingas, ir pabrėžė, kad jogos mokymą reikia skleisti, o to nebuvo galima padaryti išlaikant vien individualų santykį su vienu ar keletu mokinių. Tradicinę vienas-prie-vieno mokinystę Sivananda laikė netinkama. Prisiimdamas daugybę mokinių jis su jais užmezgė kitokį santykį. Mokiniai turėjo gyventi kartu ir dirbti kartu siekdami dvasinio pasaulio tobulėjimo. (Strauss, „The Master’s Narrative“, 2002, 226 psl.).

Nors Sivananda mokymo intencijoje ir praktikoje galime įžvelgti esminių pokyčių palyginus su ankstesniaja hinduizmo praktika, negalima teigti, kad Sivananda tokiu būdu atitolo nuo hinduizmo kaip gyvos religinės sistemos. Sivananda įvestos naujovės greičiau susijusios su hinduizmo kaip tokio reforma, prasidėjusia svamio Vivekananda kelione į Vakarus XIX a. pabaigoje. Tai, kad tiek Sivananda, tiek ir jo įkurta Dieviško gyvenimo draugija liko tradicinio hinduizmo rėmuose ir tebėra traktuojami kaip tradicinio hinduizmo skleidėjai, raiškiai liudija tai, kad svamio Sivananda įpėdinis svamis Chidananda, Dieviško gyvenimo draugijos prezidentas, 1993 m. buvo vienas iš daugiausiai hinduizmo atstovų organizuoto Pasaulio religijų parlamento Čikagoje dalyvių, ir taipogi – išrinktas hinduizmo delegacijos vadovu. (Strauss, “Adapt, Adjust, Accommodate”, 2002, 241 psl.)

3.2. Svamis Vishnu-devananda

Swamiji (1927-1993; vėliau gautas sanjasino vardas – Vishnu-devananda) gimė Pietų Indijoje. Pasak judėjimo pateikiamos biografijos, Swamiji nuo pat vaikystės pasižymėjo stipria valia, visuomet sugebėdavo gauti tai, ko nori. Pavyzdžiui, nepaisant to, kad mokykla buvo už 5 mylių nuo Swamiji namų ir jokiu transportu iki ten nebuvo galima patekti, jis atkakliai į mokyklą eidavo pėsčiomis.. Suaugęs berniukas, neturėdamas lėšų siekti mokslo universitete, stojo į armiją ir taip gavo taip trokštamą mokslinį išsilavinimą. Būdamas armijoje jis, pasak www.sivananda.org publikuojamos trumpos biografijos, „beieškodamas pamesto lapo šiukšlių kibire pamatė svamio Sivananda pamfletą „20 dvasinių pamokymų“, kuris prasidėjo žodžiais „praktikos svaras – geriau už tonas teorijos“. Šie žodžiai padarė didžiulį įspūdį Swamiji ir jis leidosi į kelionę pas svamį Sivananda į Rishikeshą.

Antrojo vizito Rishikeshe metu Swamiji patyrė dvi svarbias pamokas iš svamio Sivananda. Pirmoji paveikė jo išdidumą ir susikaustymą: prieš išdidų, nusilenkti nelinkusį, jaunuolį svamis Sivananda pats išsitiesė ant žemės, tuo pademonstruodamas nusižeminimą. Antrąją pamoką jaunasis Swamiji patyrė garbinimo ceremonijos prie Gango metu. „Swamiji buvo pasimetęs ir abejojo, vis svarstė, kodėl protingi žmonės garbintų tai, kas, pasak mokslo, buvo tik H2O. Tuomet Mokytojas subtiliai nusišypsojo ir pažvelgė į Swamiji, kuris akimirksniu pamatė upę kaip begalinę ryškią kosminę šviesą. Svamis Sivananda tuomet pakvietė jaunuolį pasilikti ašrame ir studijuoti, tapti jogu. Svamis Vishnu-devananda spontaniškai atsakė ‚taip‘“ . („Swami Vishnu-devananda“ www.sivananda.org). Swamiji ašrame su svamiu Sivananda praleido 10 metų, lavinosi visose jogos kryptyse. Ypač svamis Vishnu-devananda pasižymėjo hatha jogoje.

Kaip rašoma internete publikuojamoje biografijoje, „vieną dieną svamis Sivananda davė Swamiji 10 rupijų (mažiau nei vieną dolerį!) ir palaiminimą keliauti į Vakarus ir skleisti ten Vedantos mokymą. ‘Žmonės laukia’ – tarė jam Mokytojas („Swami Vishnu-devananda“ www.sivananda.org).

Su šiuo Mokytojo siuntimu svamis Vishnu-devananda pradėjo skleisti jogos mokymą Vakaruose, išvystydamas mokymą apie „Penkis jogos principus“ ir taip padarydamas jogą prieinamą pragmatiškam Vakarų mentalitetui. Vishnu-devananda Vakaruose taip pat garsėjo kaip „skraidantis svamis“, mat pats pilotavo lėktuvą, kuriuo skraidė į karo kamuojamus pasaulio taškus su taikos misija.

3.3. Centrai pasaulyje, judėjimo struktūra, veikla

Taigi, vakarietiškoji Sivananda jogos judėjimo atšaka (kalbėsiu tik apie svamio Vishnu-devananda įkurtus jogos centrus) šiuo metu yra stipriai centralizuotas judėjimas, vadovaujamas penkių svamių tarybos. Judėjimą sudaro: ašramai, jogos centrai, afilijuoti centrai bei afilijuoti mokytojai, subūrę mokinių grupeles ir besivadovaujantys Sivananda ir Vishnu-devananda mokymu. Prie judėjimo organizacijų šliejasi ir kitos jogą propaguojančios organizacijos, pavaldumo ar partnerystės ryšiais su Sivananda jogos ir Vedantos centrais tiesiogiai nesusijusios ir neturinčios įsipareigojimų Vishnu-devananda organizacijai, tačiau sekančios Vishnu-devananda mokymu. Net ir afilijuoti centrai turi skirti Vishnu-devananda organizacijai 15% pelno, o pačiai organizacijai priklausantys centrai privalo griežtai vadovautis Vishnu-devananda mokymo idėjomis, tad jogos grupelės, kurias paprastai inicijuoja Vishnu-devananda mokytojų kursus baigę asmenys, neskuba įsijungti į judėjimo struktūrą. Dažnai tam nėra ir galimybių, nes jos nėra pasiekusios tinkamo dvasinio lygio, pvz., neturi vietinio svamio. Tokia situacija yra ir Lietuvoje, kur veikia du judėjimo centrai bei keletas mažesnių grupelių, tačiau nei vienas centras formaliai nėra Vishnu-devananda organizacijos dalis, ir taip pat neturi afilijuoto centro statuso (Dinešas, interviu).

Europoje veikia du ašramai (vienas – Reithe, Austrijoje, kitas neseniai atsidarė Orleane, Prancūzijoje). Judėjimui priklausančių jogos centrų Europoje yra septyni, o pasaulyje ašramų ir jogos organizacijų skaičius, įskaitant ir afilijuotus centrus bei mokytojus, neįkūrusius formalių organizacijų, artėja prie 80-ties, nors centrų ir ašramų – tikrųjų organizacijos narių – yra atitinkamai 20 ir aštuoni (žr. 2 ir 3 lentelę).

2 lentelė. Sivananda jogos ir Vedantos centrai bei ašramai pasaulyje1

Vietovė

Centrai

Ašramai

Š. Amerika 6 4
V. Europa 7 2
P. Amerika 2
Vidurio Rytai (Izraelis) 2
Indija 3 2
Viso: 20 8

3 lentelė. Afilijuoti centrai bei mokytojai pasaulyje2

Vietovė

Centrai

Mokytojai

Š. Amerika 4 13
V. Europa 3 9
R. Europa 2 5
P. Amerika 2
Vidurio Rytai (Izraelis) 3
Indija 3 5
Australija 2
Viso: 19 32

Ašramuose ir jogos centruose veikla yra ganėtinai vienoda: kasdien vyksta 2 jogos pamokos, 2 meditacijos (satsang), du kartus valgomi vegetariški patiekalai. Ašramai įkuriami daugiau kaimo vietovėse, ten žmonės atvyksta keletui savaičių ar mėnesių medituoti ar mokytis, ten taip pat vyksta jogos mokytojų kursai. Tuo tarpu centrai kuriami didžiuosiuose miestuose, jų lankytojai paprastai nepalieka savo pasaulietinės veiklos. Nuo pasaulietinės veiklos labiau atsiriboję tik centrų darbuotojai, kurių taipogi esama įvairių. Teoriškai kiekvienam jogos centrui vadovauja svamis (jų šiuo metu Vishnu-devananda organizacijoje yra apie 40, taigi, jų šiek tiek trūksta), centre taip pat dirba laikinai nuo savo darbų pasitraukę ir į dvasinę karma jogos praktiką pasinėrę asmenys, o taip pat – etatiniai darbuotojai (Dinešas, interviu).

Kiekviename centre rengiami dviejų tipų jogos kursai: pradedantiesiems (joga 1) bei pažengusiesiems (joga 2). Joga 1 ciklas trunka 5 savaites (10 užsiėmimų), jo metu žmonės supažindinami su pagrindinėmis Vishnu-devananda nustatytomis 12 jogos asanų (stabilių pozų), šiek tiek mokoma ir pranayamos – jogos kvėpavimo. Joga 1 kurso metu naujokams joga pristatoma per Vishnu-devananda išvystytus 5 jogos principus. Tuo tarpu Joga 2 kursai yra neterminuoti, juose galima būti neribotą laiką (Devika, interviu). Lygiagrečiai nuolat vyksta satsang praktika, kurioje medituojama, giedamos mantros, o po to klausoma paskaitos jogos tematika.

Vishnu-devananda centrai veikia komerciniu pagrindu: visi asanų kursai ir paskaitos yra mokami, nemokamos yra tik satsang praktikos. Centruose prekiaujama judėjimo literatūra, vegetariškais prieskoniais, sunkiau gaunamais produktais vegetariškam maistui ruošti.

Pagrindinės Vishnu-devananda organizacijos veiklos yra nukreiptos jogos mokymo propagavimui; tai – Jogos mokytojų kursai (angl.: Teachers’ Training Course – TTC) bei Pažengusiųjų jogos mokytojų kursai (angl.: Advanced Teachers’ Training Course – ATTC). TTC buvo pradėti svamio Vishnu-devananda, kuris regėjime matęs, kad civilizacija juda klaidingu keliu – link savęs susinaikinimo, ir todėl nusprendęs įkurti TTC tam, kad skirtingų tautų ir rasių žmonės galėtų kartu mokytis praktikuoti jogą kaip taiką nešančią praktiką („Two: true world order“, www.sivananda.org). TTC sudaro intensyvi ketverių mėnesių programa, kurios dienotvarkę sudaro rytiniai ir vakariniai satsang, asanos ir pranayama, karma jogos (labdaringo darbo) praktika, Bhagavad Gitos bei jogos pagrindų studijos. Kursai baigiami egzaminu, po kurio kiekvieno asmens pageidavimu jam gali būti suteiktas „jogiškas“ vardas bei atlikta „mantrų iniciacija“ – suteikta asmeninė mantra. ATTC yra skirti pažengusiems, norintiems gilintis į Sivananda jogos sistemą grindžiančią Vedantos filosofiją. Greta TTC kursų taip pat organizuojamos poilsio stovyklos, kuriose taip pat mokoma asanų, pranayamos ir Vedantos filosofijos, tačiau mažiau intensyviai, daugiau laiko skiriant poilsiui.

3.4. Sivananda jogos judėjimas Lietuvoje

3.4.1. Dabartinė situacija ir statistika

2008-09-10 intarpas

DĖMESIO: Magistro darbe esanti informacija yra jau šiek tiek senstelėjusi, tad prieš ja vadovaujantis siūlau pasidomėti patiems, ar nėra kas pasikeitę. Pvz., ar tebėra mano minėti jogos klubai, kiek jogos mokytojų, jogos praktikuotojų yra, ir pan.

Intarpo pabaiga

Lietuvos Sivananda jogos praktikuotojai šiuo metu neturi vieningos struktūros ir veikia prižiūrimi Berlyno jogos ir Vedantos centro. Du didesni centrai, sutraukiantys jogos praktikuotojus, veikia Vilniuje, Kaune bei Klaipėdoje taip pat yra Sivananda jogos centrų užuomazgos. Vilniuje, Saltoniškių g. 29/3, veikia turbūt didžiausias, daugiausiai Sivananda jogos mokytojų sutraukęs jogos centras Lietuvoje – Jogos centras „Narayana“. Kitas Sivananda jogos mokykla sekantis jogos centras – Šanti jogos ir Vedantos centras – buvo įsteigtas 2001 m. ir keletą metų veikė Juozapavičiaus g., tačiau šio darbo rašymo metu laikinai naudojosi Forum palace patalpomis. Kaune veikia nedidelė jogos praktikuotojų grupelė, atskiri mokytojai taip pat veda jogos užsiėmimus Klaipėdoje, Trakuose, Vievyje, Vilniuje (Dinešas, interviu). Iš viso mokytojų kursus yra baigę bent 26 asmenys iš Lietuvos (Dalius, interviu), nors, pasak Dinešo, galėtų būti ir 30-40. Trys mokytojai yra baigę Pažengusiųjų jogos mokytojų kursus. Apie dešimt mokytojų yra susitelkę Vilniaus jogos centre „Narayana“, du jogos mokytojai šiuo metu dirba Šanti jogos ir Vedantos centre, dar du darbuojasi Kauno grupelėje. Iš viso joga 1 kursą baigusių asmenų skaičius Lietuvoje galėtų siekti apie vieną tūkstantį, tačiau daugelis jų į jogos centrus šiuo metu nevaikšto (Rohanas, interviu). Vilniaus jogos centre „Narayana“ asmenų, bent kartais ateinančių į asanų praktikas ar meditaciją, yra šiek tiek virš šimto, Kaune lankosi apie trisdešimt, kitos atskirų mokytojų vedamos grupelės yra kiek mažesnės. Patikimų duomenų apie Šanti jogos ir Vedantos centrą nebuvo gauta, tačiau galima teigti, kad jį lanko maždaug tiek pat jogos praktikuotojų, kiek ir „Narayana“ (Dalius, interviu).

Rimtai besidominčių Sivananda joga asmenų skaičiaus rodiklis būtų ir didesnių renginių, vykstančių atvažiuojant svamiams iš Vakarų Europos, lankymas. 2004 m. Vasario pabaigoje Vilniaus jogos centre „Narayana“ viešint svamiui Atmaramanandai iš Berlyno jogos ir Vedantos centro, jo paklausyti ir asanų kartu su juo atlikti atėjo apie 100 žmonių. Satsang meditacijoje su svamiu dalyvavo apie 60 žmonių. Iš visų pateiktų skaičių turėtų būti aišku, kad net ir apytikrio „jogų“ skaičiaus Lietuvoje nustatyti nėra įmanoma. Visgi turimi duomenys leidžia sutikti su Vilniaus jogos centro „Narayana“ vadovu Rohanu3, kad jogą pagal Vishnu-devananda judėjimo mokymą Lietuvoje praktikuoja ne daugiau kaip 200 asmenų.

3.4.2. Judėjimo pradžia, augimas ir veikla

Pirmoji Sivananda jogą propaguojanti organizacija Lietuvoje buvo įkurta Vilniuje 1998 m. asmens, jogišku vardu Santošas. Vokietijoje baigęs Jogos mokytojų kursus (TTC) Santošas pradėjo mokyti jogos Vilniuje, kur Saltoniškių gatvėje įkūrė jogos studiją „Viveka“. Prie Santošo netrukus prisidėjo kitas jogos praktikuotojas, Dinešas, kuris, kiek leidžia spręsti tyrimo duomenys, yra seniausiai Lietuvoje Sivananda jogą praktikuojantis asmuo. Pasak Čandos, nuo pat pradžių Santošas vesdavęs jogos užsiėmimus taip, kaip to reikalauja Vishnu-devananda mokymas, su viena svarbia išimtimi – nebuvo mokoma meditacijos; ji nebuvo ir praktikuojama. Į šį trūkumą dėmesį atkreipęs vienas svamis, 1999 m. atvykęs į pirmąją Viveka studijos organizuotą jogos stovyklą. 1999 m. į jogos mokytojų kursus iš „Viveka“ studijos mokytis išvažiavo šeši lietuviai (Čanda, interviu). Šie įvykiai buvę pirmieji reikšmingesni žingsniai jogos mokymo naujai besikuriančiame centre priartinimo prie Vishnu-devananda sistemos linkui.

„Viveka“ studijoje pamažu pradėjo formuotis jogos mokytojų branduolys, tačiau jogos mokytojų grupė nebuvo vieninga. 2001 m. viena iš jogos mokytojų, Ruk Mini, kartu su Santošu tvarkiusi „Viveka“ studijos reikalus, išėjo iš Santošo vadovaujamo centro ir įkūrė kitą organizaciją – Šanti jogos ir Vedantos centrą. Kartu su ja išėjo ir keletas jogos mokytojų, tarp jų – Dinešas. Šanti centras nuo 2001 iki 2003 m. nuomojo patalpas Juozapavičiaus gatvėje, vėliau jų neteko, ir šiuo metu laikinai nuomojasi patalpas Forum palace patalpose. Kurį laiką po susikūrimo Šanti centras galėjo džiaugtis gan dideliu populiarumu, jis taip pat 2002 m. vasarą organizavo gausiai lankytas savaitines jogos stovyklas. Tačiau centro veikla susilpnėjo, kai 2002 m. rudenį iš centro veiklos pasitraukė Dinešas, pradėjęs vesti jogos užsiėmimus savo namuose, o 2003 m. vasarą iš centro veiklos pasitraukė ir Rohanas, Karoliniškėse įkūręs atskirą centrą – Jogos centrą „Narayana“.

Ruk Mini pasitraukus iš „Viveka“, pasak vieno iš tuometinio „Viveka“ lankytojo Daliaus, šio centro vadovo motyvacija toliau tęsti ir vystyti veiklą gerokai susilpnėjo. Pasak Daliaus, Santošas netgi pradėjęs stabdyti studijos veiklą. Nors studijos veikla galutinai nutrūkusi tik 2003 m. spalį, jau spėjusi susikristalizuoti „Viveka“ centro jogos mokytojų ir senbuvių grupė pradėjusi stagnuojančiame centre jaustis nepatogiai. Dalius pasakojo:

Mūsų ten susidarė grupelė senbuvių; tai buvo kaip klubas, jo mums reikėjo, kad mes, grupelė bendraminčių, galėtume tarpusavyje bendrauti. <…> Nors jogą, sako, reikia daryti vienam, [gali ją daryti] namuose, vienas, bet iš kitos pusės, visuomet sakoma, kad reikalingas guru, o kadangi mes jo čia neturime, tokio tikro guru, tai mes tarpusavyje keičiamės informacija, kas kur ką paskaitė, ką sužinojo, kas išvažiavo į kokius kurus.<…>
Mums buvo reikalinga ta studija. O Santošas pradėjo viską uždarinėti, ir jau po metų jis nutraukė tas meditacijas, tuos vadinamus satsang … nutraukė, ir pradėjo tą dalyką gniaužti.

Santošui akivaizdžiai nebenorint tęsti „Viveka“ veiklos, grupelė pradėjo dairytis alternatyvų, ir viena tokia neužilgo pasitaikė – Rohanas įkūrė jogos centrą „Narayana“. Santošui nutraukus meditacijas didžioji dalis jogos mokytojų ir senbuvių iš „Viveka“ perėjo į „Narayana“. Santošui uždarius „Viveka“ Rohano centras persikėlė į „Viveka“ patalpas.

Kauno jogos grupelė buvo pradėta Devikos, kuri 2002 m. baigė Jogos mokytojų kursus (TTC) Indijoje ir gal po pusmečio kartu su dar vienu jogos mokytoju pradėjo vesti jogos pamokas Kaune. Kauno grupelėje meditacijos neatliekamos, o pati Kauno grupelė iš pradžių buvo susijusi su Dinešo namų grupele, o vėliau, Dinešui pradėjus dalyvauti „Narayana“ veikloje, – su „Narayana“ centru. Tuo tarpu, santykiai tarp didesniųjų jogos centrų – Šanti ir „Narayana“, atrodo tebėra ganėtinai įtempti, ir tą įtampą greičiausiai reikėtų priskirti praeities skilimams. Bendrai šie centrai organizuoja tik svamių apsilankymus Lietuvoje. Nutrūkus meditacijoms Šanti centre, nemažai Šanti lankytojų perėjo į „Narayana“ arba bent jau lanko meditacijas šiame centre.

Pagrindinė jogos centrų Lietuvoje veikla – jogos pradžiamokslio mokymas. Nuolat renkamos naujos joga 1 grupės, į kurias kviečiami asmenys, norintys susipažinti su jogos mokymu ir praktika. Užsiėmimai pradedantiesiems vyksta du kartus per savaitę. Iš baigusiųjų, pasak Rohano, toliau jogą praktikuoja gal tik 10 %. Šiems asmenims skiriamos trys – keturios pamokos per savaitę. „Narayana“ centre taip pat tris kartus vedama satsang – meditacija („Užsiėmimai“, www.yoga.lt).

Kita, taipogi su jogos propagavimu susijusi veikla – jogos vasaros stovyklos. Tokias stovyklas, sekdamas užsienio jogos centrų pavyzdžiu, jogos centras „Viveka“ pradėjo rengti jau 1999 m. Vėliau faktiškai gausiausiai lankytas stovyklas rengė Šanti jogos ir Vedantos centras – 2001 m. buvo surengtos keturios stovyklos, tiek pat stovyklų surengta 2002 m. Stovyklos rengtos ir 2003 m., trys stovyklos planuojamos ir 2004 m. vasarą („Apie centrą: renginiai“, „Naujienos“, www.jogoscentras.lt). „Narayana“ centras taip pat rengė tris stovyklas 2003 m. vasarą (Odeta, interviu), keletas stovyklų planuojama ir 2004 m. vasarai.

Dar viena veiklos sritis, kuria užsiima atskiri jogos mokytojai – knygų apie jogą vertimas ir publikavimas lietuvių kalba. Šiuo metu yra išverstos dvi knygos: Joga: kūnas ir siela, pristatanti pagrindinius Vishnu-devananda jogos įvado principus (2002 m.), bei gilesnė knyga Joga: nauja knyga, (2004 m.), detaliau pristatanti jogą grindžiančią pasaulėžiūrą ir teikianti daugiau dėmesio ezoteriniams jogos praktikos aspektams – žmogaus astralinio kūno, čakrų veikimui jogos praktikos metu, kundalini energijos kėlimui, skirtingų jogos kelių aptarimui. Abi knygos gražiai apipavidalintos ir išleistos komerciniais pagrindais.

Išnašos

1 Duomenys iš: “Our locations” www.sivananda.org.

2 Duomenys iš: “Our locations” www.sivananda.org.

3 Čia ir toliau, siekiant išlaikyti dalinį judėjime dalyvaujančių asmenų privatumą, bus naudojami jų „jogiški“ vardai, arba, jei asmuo jogiško vardo neturi, jo vardas bus pakeistas [visų asmenų, iš kurių imti interviu, vardai yra pakeisti].

ankstesnė dalis | turinys | kita dalis

Komentarus darbui galite pateikti čia

Facebooktwittergoogle_pluspinterestlinkedintumblrmail