Įrašai, paženklinti „seneliai“ žyma

Žemiau tiksliai, su visomis teksto ypatybėmis, perspausdinau „Lietuvos laisvės armijos“ propagandinį atsišaukimą, kurį MGB aptiko ir kaip įkaltį prijungė prie partizanų rėmėjų grupės baudžiamosios bylos. Ta grupė buvo MGB „susemta“ gerą pusmetį po mano senelių nužudymo, gyveno jie Žalgirių, Ilgosios lovos ir kituose kaimuose Šiaulių apskrityje, Stačiūnų ir Lygumų valsčiuose, kaimuose, kurie buvo mažiau nei 5 km. nutolę nuo Dimaičių kaimo, kuriame mano seneliai gyveno. Apylinkių žmonės man pasakojo, kad jie sudalyvavo nušaunant vieną moterį, kuri per garsiai kalbėjo, ką mačiusi per kūlimą, kai partizanai suėmė mano senelį. Turiu pagrindo manyti, kad prisidėjo ir prie mano senelių nužudymo. Nors MGB tokių įkalčių anuo metu nebuvo surinkę. Jie visi keliavo į lagerį dešimčiai metų už nusikaltimus sovietinei tvarkai, ir pačioj sovietmečio pabaigoj buvo reabilituoti. Tik vienas jų šiandien gyvas – ir tas deja jau nekalba. Būtų su kuo pasikalbėti, mažų mažiausiai… Skaityti visą įrašą »

Ilgąjį savaitgalį pabuvau kraštotyrininku. Su mama ir sese važiavome dviem dienom į mamos gimtinę pasiklausinėti žmonių apie savo senelius. Apie jų gyvenimą, jų žūtį nuo partizanų kulkų 1946 m. lapkritį, apie galimai tai padariusius asmenis. Aplankėme gražią krūvelę kaimų, įskaitant ir mamos gimtuosius Dimaičius (iš jų belikusi viena sodyba ir paminklinis akmuo), pabendravome su tuos laikus menančiais žmonėmis.

Tiesa, visa tai vyko pirmąją dieną, antrąją dieną važiavome į Kelmės rajone esantį Žalpių kaimą. Išsiaiškinome tik tiek, kad Žalpiai su Žolpių (ar Žalpių) pavarde atrodo neturi nieko bendro. Užtat smagiai įstrigome smėlyje prie Žalpės upeliuko, vos išsikapstėme

Man tai tiesiog stebuklas, bet dar radome gyvų anų laikų įvykių liudininkų.

Antai viena močiutė (užtikome ją bešvenčiant 79-ąjį gimtadienį), anuo metu buvusi nužudytosios tetos Stasės drauge ir gyvenusi Ilgosios lovos kaime papasakojo buvusi giminaičių Vaizgotų name tą dieną, kai partizanai, greičiausiai kažkieno informuoti, sučiupo senelį Stasį Žolpį.

Skaityti visą įrašą »

Jau antrą mėnesį narstau ne per seniausią Lietuvos istoriją. Vadinamąjį pokarį, nors kai kas sakytų, kad tebevyko karas. Susidomėjau maždaug tuo metu, kai teismui buvo atiduota Marijono Misiukonio, dalyvavusio likviduojant „paskutinįjį Lietuvos partizaną“ byla. Pirmasis atkurtosios Lietuvos Vidaus reikalų ministras, kaip žinia, yra kaltinamas genocidu. Ta proga bernardinai.lt spausdino V. Zaborskaitės ir A. Sakalo straipsnius – puikias ir jautrias tos situacijos analizes… O kiek daugiau nei prieš pusmetį keletas Seimo narių buvo siūlę kriminalizuoti „partizanų šmeižimą“, pvz., vadinant juos banditais…

Bet žinoma, ne dėl abstrakčių ginčų susidomėjau šia tema. 1946 m. lapkričio 15 d. naktį nuo partizanų šūvių Šiaulių apskrities Stačiūnų valsčiaus Dimaičių kaime žuvo mano seneliai Konstancija ir Stasys Žolpiai bei jų 16-metė duktė, mano teta, Stasė… Neseniai mačiau jų laidotuvių nuotrauką – stovi kunigas, karstai, o ant vainiko – užrašas „tragiškai žuvusi nuo banditų rankos…“ Ar tokias nuotraukas teks slėpti?

Dabar, stebėdamas savo vaikus ir tai, kaip jie myli savo senelius, kokie jie jiems svarbūs, vis galvoju, ką aš praradau dėl tos tragedijos.. Ką, visų pirma, prarado mano mama, užauginta tetos ir sesers? Bandant aplinkiniams papasakoti, ką aš taip atsidėjęs tyrinėju, iš akių nenorom pradeda byrėti ašaros… Skaityti visą įrašą »