Jau turbūt prieš gerus metus susirinkau ir į savo svetainę sudėjau nepriklausomos Lietuvos teismų sprendimus bylose, kurias galima vadinti teisingumo praeičiai bylomis. Tai – keletas „genocido“ bylų ir visa eilė „reabilitacijos“ bylų.
Bylose, esančiose mano svetainės „Genocido bylų“ puslapyje, Lietuvos teismai nagrinėjo buvusių SSRS saugumo pajėgų (NKBG, MGB, KGB) darbuotojų ir jų pagalbininkų – naikintojų batalionų narių, liaudyje vadintų „stribais“ baudžiamąsias bylas dėl jų atliktų „genocido“ nusikaltimų. „Reabilitacijos bylų“ puslapyje rasite bylas, kuriose buvo nagrinėjami atvejai, kai nepriklausomos Lietuvos teismai ar prokuratūra atsisakydavo reabilituoti partizanus ar jų rėmėjus, nes vertindavo, jog jie sovietinių teisingumo organų buvo nuteisti pagrįstai už įvykdytus karo nusikaltimus ar nusikaltimus žmonijai.
Ruošiausi aš šias apibendrinti, ir parašyti straipsnį apie anaiptol ne visiškai švarų istorinių bylų nagrinėjimą nepriklausomos Lietuvos teismuose. Tuo, kad šios bylos nagrinėjamos blogai, jau skundėsi daug kas, pvz., buvę partizanai ir disidentai. Pasak jų, Lietuvos teismai genocidu kaltinamų asmenų bylas nagrinėja vangiai, ir tuo pačiu – vengia reabilituoti buvusius laisvės kovotojus. Taigi, tariamai Lietuvos teismai yra užstrigę buvusio sovietinio teisingumo paradigmoje. Aš norėčiau atskleisti ir kitą pusę, nes kai kuriose bylose (ypač lyginant „genocido“ ir „reabilitacijos“ bylas) matyti, jog teismai neprimena aklosios temidės ir yra akivaizdžiai prielankūs šiandieninei konjunktūrai. Kokia yra bendra tendencija iš to sunku pasakyti, pernelyg didelis būtų darbas man apžvelgti viską…
Matyt dėl to darbo dydžio taip per metus ir negimė joks analitinis straipsnis ta tema.
Kol man pačiam ši tema vis dar aktuali, nusprendžiau dėti plytą po plytos užuot iškart gelžbetonį liejęs, ir po vieną aprašyti kiekvieną „reabilitacijos“ ir „genocido“ bylą. Ir papasakoti, kodėl ji man pasirodė aktuali, ir ką ji man pasako apie istorinį teisingumą Lietuvoje.
Taigi, pradėsime nuo, mano manymu, reikšmingiausio mano atradimo. „Genocido“ bylos, kurioje už genocidą buvo nuteistas stribas Kirilas Kurakinas ir jo bendražygiai, ir reabilitacijos bylos, kurioje galiausiai buvo reabilituotas Algirdas Žyprė. Jos lygintinos todėl, kad tas pats Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (tiesa, daugiau nei 10 metų skirtumas tarp jų) vienoje žmones nuteisė, o kitoje – išteisino, nors nusikaltimų aplinkybės buvo labai panašios. Be to, iš K. Kurakino genocido bylos bus matyti, kaip Lietuvos teismai „įklimpo“ genocidu vadindami tai, kad pagal apibrėžimą juo būti laikoma negalėjo… O vėliau teismams tiesiog teko, nuoseklumo vardan, bei spaudžiant sovietmečiu kentėjusiems ir dabar teisingumo reikalaujantiesiems, šias klaidas kartoti.
Taigi, laukite tęsinio…
Kiti šios serijos įrašai apie istorinio teisingumo bylas pažymėti žyma „bylos“.
Parašykite komentarą