- IT
- Motoroleriai
- Naujosios religijos
- Anekdotai apie religiją
- Sivananda jogos grupės Lietuvoje: tarp religijos ir sveikatingumo
- Sivananda jogos grupės Lietuvoje. II. 1. Teorinis kontekstas
- Sivananda jogos grupės Lietuvoje. I. Įvadas
- Sivananda jogos grupės Lietuvoje. II. 2. Pagrindinės darbo hipotezės
- Sivananda jogos grupės Lietuvoje. II. 3.1-4. Pasaulyje ir Lietuvoje
- Sivananda jogos grupės Lietuvoje. II. 4. Interviu analizė
- Sivananda jogos grupės Lietuvoje. III. Išvados
- Sivananda jogos grupės Lietuvoje. Literatūra. Priedai
- Sivananda jogos grupės Lietuvoje: II.3.5-6. Pasaulyje ir Lietuvoje
- Trys bendruomenių tipai Lietuvos evangelikų baptistų bendruomenių sąjungoje
- KDE lietuvinimas
Nesuprantu…
Paskelbė Donatas G. kategorijose: istorija, 2010-07-10
Sovietinių partizanų būrių (arba kaip dabar darosi priimta rašyti, „gaujų“) sudėtis buvo įvairi. Dalis jų buvo Maskvos atsiųsti žvalgybininkai ir diversantai, turėję veikti priešo užnugaryje, dalis – iš getų pabėgę žydai, dar kita, turbūt nedidelė, dalis – vietiniai sovietiniai aktyvistai, pasitraukę į miškus bėgdami nuo fašistų represijų ir lietuvių partizanų (1941 m. birželio sukilimo dalyvių) keršto. Buvo ir pabėgusių nacių karo belaisvių, su kariuomene pasitraukti nespėjusių sovietinių karių. Gan išsamiai tų būrių veiklą aprašo Audronė Janavičienė straipsnyje Sovietiniai diversantai Lietuvoje (1941–1944).
A. Janavičienė aprašo ir vokiečių represijas vietos gyventojų atžvilgiu, kurių jie imdavosi kaip atsako prieš partizanų veiksmus, pvz.:
1942 m. gegužės 19 d. vermachto lengvąją mašiną, kelyje iš Švenčionių į Lentupį sustabdytą moters, atakavę 5- 6 rankinėmis granatomis ir automatais ginkluoti vyrai buvo partizanai iš Baltarusijos. Jie nužudė vokiečių vyresnįjį leitenantą, kreiskomisarą Beką ir du zonderfiurerius. < ...> [yra] žinoma, kad už tokį „žygdarbį“ 450 Vilniaus apygardos žmonių teko sumokėti savo gyvybe. Nukentėjo vokiečių institucijų tarnautojai, lenkų, rusų ir baltarusių kilmės valstiečiai. Žydai buvo siunčiami į Pabradės poligoną, seni žmonės žudomi, vaikai užkasami gyvi.
Kraštotyrininkas…
Paskelbė Donatas G. kategorijose: istorija, 2010-07-08
Tiesa, visa tai vyko pirmąją dieną, antrąją dieną važiavome į Kelmės rajone esantį Žalpių kaimą. Išsiaiškinome tik tiek, kad Žalpiai su Žolpių (ar Žalpių) pavarde atrodo neturi nieko bendro. Užtat smagiai įstrigome smėlyje prie Žalpės upeliuko, vos išsikapstėme :)
Man tai tiesiog stebuklas, bet dar radome gyvų anų laikų įvykių liudininkų.
Antai viena močiutė (užtikome ją bešvenčiant 79-ąjį gimtadienį), anuo metu buvusi nužudytosios tetos Stasės drauge ir gyvenusi Ilgosios lovos kaime papasakojo buvusi giminaičių Vaizgotų name tą dieną, kai partizanai, greičiausiai kažkieno informuoti, sučiupo senelį Stasį Žolpį.
A. M. Brazauskas: in memoriam
Paskelbė Donatas G. kategorijose: bendra, 2010-07-01
Apie anapilin išėjusį Prezidentą nelabai ką asmeniško turiu pasakyti, bet šie Donskio žodžiai man daugiau nei priimtini:
Savo nuosaikumu ir realybės jausmu A. Brazauskas stabdė bet kokį radikalizmą ir revanšizmą – ne tik oponentų, bet ir savo aplinkos. Šito Lietuvai tuo metu labai reikėjo – ne tik socialinei taikai ir bent minimaliam pilietiniam solidarumui palaikyti, bet ir simboliniam lietuvių tautos susitaikymui, be kurio mūsų ateities projektas būtų tiesiog sužlugdytas. Kadangi nebuvo konfrontacijos žmogus, jis be jokio teatrališkumo ir skundų ištverdavo ne tik karčią ir pagrįstą, bet ir gerokai perdėtą, neskoningą kritiką. Savęs nesureikšminimas ir bendro, didesnio už savo paties asmenį tikslo pojūtis taip pat buvo stiprioji A. Brazausko savybė. Nemanau, kad kuris nors kitas mūsų šalies lyderis tuo jam prilygo.
Ir taip pat labai rezonuoja ši Donskio pastaba apie neherojišką Lietuvą. Labai teisinga turbūt ne tik apie Brazauską kalbant, bet apie daugelį okupacijos laikotarpio žmonių, nesirinkusių disidento ar partizano kelio:
Gal tai ir buvo pati svarbiausia įžvalga apie kitą Lietuvą – ne herojišką, ne revoliucingą, greičiausiai nelabai ryžtingą ir idealistišką, bet neabejotinai padorią, kerštui, išdavystei ir niekšybei nepasiduodančią, o svarbiausia – linkusią į kompromisą visos šalies labui ir susikalbėjimo pastangą tarp svetimų, gal net viena kitos iš tikrųjų taip ir nesuprantančių jėgų. Šita Lietuva taip pat suvaidino iškilų vaidmenį mūsų visų laisvės istorijoje ir dramoje.
Šią kitą Lietuvą, kurią mes gan sparčiai ir turbūt nepelnytai užmirštame, geriausiai įkūnijo Lietuvos Respublikos prezidentas Algirdas Brazauskas.
O man patinka, kad Prezidento karsto neneš į Katedrą…
Paskelbė Donatas G. kategorijose: krikščionybė, religijos laisvė, visuomeninė veikla, 2010-07-01
Ne, ne dėl to, kad velionis A.M. Brazauskas nebus pagerbtas, ir taip tariamai katalikų bažnyčios nubaustas už praeities ar dabarties nuodėmes. Mane visai įtikina argumentai, kuriuos išsakė P. Subačius, vysk. S. Tamkevičius ir kt., kad velionis bus tinkamai pagerbtas kaip katalikas, priėmęs sakramentus prieš mirtį ir atgailavęs už savo nuodėmes.
Taip pat ne dėl to, kad manyčiau, kad bažnyčia nėra tinkama vieta šarvojimui. Nesu katalikas, tad šiam bažnyčios vidaus tvarkos aspektui esu abejingas, nors girdėjau ir vieno gerai pažįstamo kunigo, kad Vilniaus arkivyskupijoje galioja tvarka, neleidžianti šarvoti bažnyčioje, išskyrus atvejus, kai mirusysis yra bažnyčios tarnas (vienuolis, kunigas, vyskupas.
Man gal net ne pats faktas priimtinas ar ne. Tiesiog šio veiksmo pasėkoje išryškėjo kaip niekada anksčiau aiški takoskyra tarp bažnyčios ir valstybės. Ir ją išryškino ne valstybė (kuri yra Konstitucijos įpareigota kartas nuo karto šią ribą įtvirtinti ir apginti), o pati Lietuvoje dominuojanti religinė bendruomenė – katalikų Bažnyčia. Skaityti visą įrašą »
Agentas smogikas gali gauti 7 metus kalėjimo už partizanų žudymą
Paskelbė Donatas G. kategorijose: istorija, 2010-06-11
Delfi.lt šiandien rašo, kad buvęs agentas smogikas Merkelis Bulatovas, dalyvavęs Lietuvos partizanų likvidavimo operacijose, nuteistas už genocidą Vilniaus apygardos teisme.
Apkaltinamąjį nuosprendį priėmusio Vilniaus apygardos teismo trijų teisėjų kolegija konstatavo, kad M. Bulatovas pokario metais veikė grupėje su Lietuvos TSR Valstybės saugumo ministerijos agentais. Iš archyvinių dokumentų pavyko sužinoti, kad M. Bulatovas apsimetė Lietuvos partizanu ir dalyvavo 1952-1953 metais Ignalinos ir Švenčionių rajone sušaudant devynis Lietuvos partizanus. Nustatyta, kad 1952-ųjų vasarą jis drauge su kitais agentais-smogikais, apsimetęs Lietuvos partizanu, Ignalinos rajone keletą kartų buvo susitikęs su į susitikimą iškviestais „Vytauto“ apygardos partizanais. Susitikimų metu vieni Lietuvos partizanai buvo nužudyti, kiti – suimti ir perduoti Pabaltijo kariniam tribunolui. Taip pat buvo nustatyta, kad M. Bulatovas kartu su kitais agentais dalyvavo ir 1953-ųjų pavasarį Švenčionių rajone vykusiame dviejų Lietuvos partizanų nužudyme. MGB agentu-smogiku M. Bulatovas buvo nuo 1952-ųjų pavasario iki 1960-ųjų. Tiesa, prieš tai, 1942-1952 metais jis priklausė kovai su Lietuvos partizanais suburtam vadinamajam liaudies gynėjų būriui ir buvo vado pavaduotoju.
„Įkaitų byla“: okupanto ir okupuotos šalies gyventojų pareigos bei partizanų teisės pagal tarptautinę teisę
Paskelbė Donatas G. kategorijose: istorija, 2010-06-06
Užtat atrodo, kad per visą II pasaulinio karo istoriją ir iki pat 1949 m. Ženevos konvencijos, po kurios paskelbimo pamažu įsitvirtino humaniškesnės Tarptautinės humanitarinės teisės taisyklės, tik šioje byloje buvo svarstoma, ar žiaurus vokiečių kariuomenės elgesys su partizanais atitiko to metų karo teisę. Būtent šį tribunolo aptartą klausimą ir noriu šiuo įrašu paviešinti. Lietuviškai. Vokiečių kareiviai dažniausiai sučiuptus Jugoslavijos ir Graikijos partizanus šaudydavo vietoje. Šiuo metu toks elgesys su belaisviais, manau, būtų laikomas karo nusikaltimu pagal Tarptautinę humanitarinę teisę; o kaip buvo tuomet? Skaityti visą įrašą »


