Naujos senos bylos: nereabilituotasis Aloyzas Juodis, reabilituotasis Stasys Skabeika

Nežinau kiek mano tinklaraščio skaitytojų yra matę skiltį „Reabilitacijos bylos“. Tai prieškario, karo ir pokario Lietuvoje veikusių ginkluotų antisovietinių (ir ne tik) būrių dalyvių bylos. Šie asmenys buvo nuteisti SSSR karinių tribunolų, LTSR teismų arba represuoti Ypatingojo pasitarimo sprendimais. Visų šių asmenų bylos, nepriklausomybės aušroj, buvo svarstytos iš naujo ir priimti vienokie ar kitokie sprendimai. Kai kurie asmenys buvo reabilituoti, kai kuriuos reabilituoti atsisakyta. Kai kurių jų bylos Nepriklausomybės laikais buvo svarstomos net kelis kartus.

Pradėjau jas rinkti ir viešinti, nes ir pats bandžiau nustatyti kokią nors bendrą tendenciją, suprasti, ar yra bendri principai, kuriais vadovaujantis tos bylos nagrinėjamos, ar tai daroma visiškai ad hoc. Kol kas atrodo būtent taip – atrodo, kad nėra vienos sprendimų motyvavimo sistemos.

Štai kad ir šios dvi bylos, kurias pridėjau ką tik. Tai Aloyzo Juodžio ir Stasio Skabeikos bylos. Toliau skaityti Naujos senos bylos: nereabilituotasis Aloyzas Juodis, reabilituotasis Stasys Skabeika

Apie Gečių šeimos likvidavimą. Nuosprendis, egzekucija, ikiteisminis tyrimas

Maždaug prieš trejetą savaičių Delfi.lt kaip niekada anksčiau sumirgėjo straipsniais apie Antaną Kraujelį ir partizaninį karą.

nuomonių ringas okupuotas diskusijų pokario tema
nuomonių ringas okupuotas diskusijų pokario tema

Į J. Jurgelio klausimą, ar galima atimti kario savanorio statusą šiam partizanui, paskubėjo atsakyt G. Šidlauskas, LGGRTC specialistas, pats praėjusiųjų metų pabaigoje surašęs partizaną išteisinančią pažymą, o klausimo dėl kario savanorio statuso atėmimo pokario partizanams prielaidas aptarė V. Sinica. Kažkada ir pats esu rašęs J. Kraujelio kario savanorio statuso klausimu Delfi.lt puslapiuose. Ir dabar esu parašęs straipsnį, kuris netrukus bus publikuotas, ir kuriuo atsakau į V. Sinicos argumentus. Bet čia rašysiu apie Gečius. Kad ir kiek tema būtų pabodusi, joje lieka nepakankamai gerai atskleistų aspektų. Apie kuriuos ir norėčiau pakalbėti. Toliau skaityti Apie Gečių šeimos likvidavimą. Nuosprendis, egzekucija, ikiteisminis tyrimas

1991 m. sausis mano akimis

Seniai maniau, kad reikėtų pagaliau surašyti, kaip mačiau 1991 m. sausio įvykius. 13 metų vaiko akimis – toks paaugliukas tada buvau. Daugelis menamų faktų jau dabar gerokai „apsivėlę“ vėlesnėmis žiniomis ir interpretacijomis, kai kurie – pasimiršę. taigi, geriau vėliau, nei niekada.

1991-01-11 prie Spaudos rūmų (nuotrauka iš lrs.lt)
1991-01-11 prie Spaudos rūmų (nuotrauka iš lrs.lt)
Pradėkime nuo priešistorės.

Prieš Perestroikos ir Sąjūdžio pradžią mano šeimoje nebuvo pernelyg daug kalbama politinėmis temomis, o jei ir buvo kalbama, tos kalbos man galvoje ilgai neišlikdavo. Tik keletą epizodų atsimenu. Tėtis klausydavosi BBC anglų kalba (sakydavo, kad per lietuviškas žinias kalba netiesą, o Londone – teisybę). Taip pat kartą, kai iš mokyklos parsinešiau pasakojimą apie drąsiąją partizanę Marytę Melnikaitę, jis pasiūlė pasakyti mokytojai, jog ji visai ne Marytė Melnikaitė, o Marija Melnik, ir pažiūrėti, kaip ji į tai sureaguos (mokytoja labai pakiliai pasakodavo apie komunizmą, socializmo pasiekimus ir pan.). Kažkada man bandė paaiškinti, kad Tarybų Sąjunga nėra nei tarybų, nei socialistinė, nei respublikų, nei sąjunga (tarybų – nes ne tarybos ją valdo, ne sąjunga – nes ne savanoriška, o dėl viso kito – nepamenu, kodėl). Taip pat prisimenu, kad sąžiningai eidavome į spalio revoliucijos demonstracijas, kai tik išpuldavo tėvų, dirbusių toje pačioje Skaičiavimo mašinų gamykloje, eilė darbovietėje į jas eiti. Kaip pavargęs eiti kartą važiavau ant transparanto.

Iš visų tų politinių aspektų aš menkai ką tesupratau. Pvz., savo geriausiam draugui Regimantui kartą pasakiau, ką girdėjau iš tėčio apie žinias. Kad rusiškos žinios neteisingos. Kai jis paprašė pateikti pavyzdį, jį čia pat prikūriau: „net Indira Gandi buvo nužudyta ne tą dieną, kaip pas mus pranešė“, pasakiau. :)

Ir žinoma, politika man mažai terūpėjo. Kažkada, dar tebesimokant Vilniaus 48-ojoje vidurinėje kažkas davė man įsisegti į atlapą iš kartono gabalėlio ir smeigtuko padarytą trispalvę vėliavėlę. Toliau skaityti 1991 m. sausis mano akimis

„Informacinio karo“ veiksmai prieš žurnalistinį objektyvumą

Gruodžio 21 d. vakare LRT laida „Savaitė“ įspūdingai „sudalyvavo“ naujajame informaciniame kare prieš Kremliaus propagandą. Vėliau laida buvo paleista ir straipsnio „Tema, kuria naudojasi Rusija: tai nukreipta prieš Lietuvą“ pavidalu. Laida keista: skaitant jos skriptą galėtų susidaryti įspūdis, kad ten tiesiog neutraliai pateikta informacija. Tačiau klausantis pačią laidą susidaro visai kitoks įspūdis. Pagrindinis laidos „taikinys“ buvo signataras Jurgis Jurgelis. Bet ir man buvo suteikta nedidelė, kiek lengvesnė rolė. Jurgio Jurgelio plunksna aštri, jis, manau, dar parašys šia tema, pvz., Delfi.lt. O aš rašau savo ruožtu.

Žurnalistė Joana Lapėnienė; kadras iš 2014-12-21 laidos „Savaitė“
Joana Lapėnienė ima interviu iš Donato Glodenio; kadras iš 2014-12-21 laidos „Savaitė“

Laidoje apie mane

Laidoje teigiama, kad Donatas Glodenis „tikina, kad Lietuvos pasipriešinimo sovietų valdžiai dalyviai rengdavo ne ką mažiau žiaurias baudžiamąsias operacijas nei „raudonieji“ partizanai Antrojo pasaulinio karo metais“. Tada pateikiamas mažytis interviu fragmentas:

Tarptautinė teisė vienodas taisykles nustato bet kuriai kariaujančiai šaliai ir šituo požiūriu dėti lygybės ženklą galima. Ir reikia vienodai vertinti ir vienų ir kitų darbus, kiek tai susiję su tarptautinės teisės pažeidimais. Toliau skaityti „Informacinio karo“ veiksmai prieš žurnalistinį objektyvumą

Pinigai sumokėti, informacija paneigta

Lsveikata.lt išspausdino paneigimą dėl straipsnio „Neteisėtų gimdymų namuose byla“
Lsveikata.lt išspausdino paneigimą dėl straipsnio „Neteisėtų gimdymų namuose byla“

Dar rugsėjį rašiau apie tai, kad žymiosios „gimdymų namuose“ bylos paraštėse yra naujienų: įsiteisėjo anksčiau priimtas teismo sprendimas, kuriuo pripažinta, kad Balsas.lt ir LSveikata.lt pateikė tikrovės neatitinkančią ir garbę ir orumą žeidžiančią informaciją apie Jurgitą Švedienę, ir turėtų J. Švedienei sumokėti. Tačiau nebuvau tikras, ar bankrutuojantis Balsas.lt, šiaip jau pirmoji žiniasklaidos priemonė, kuri paskelbė šmeižikišką straipsnį, ką nors sumokės, nes tuo metu buvo vykdomos jos bankroto procedūros. Toliau skaityti Pinigai sumokėti, informacija paneigta

Partizanų valdžios klausimu, arba, „kaip amerikonai, Lietuvą išvadavę, čekistus teisė“

Kurį laiką vis prisidėdavau diskusijose apie pokario partizanus grupėje „Lietuvos partizanų istorija“. Prieš porą mėnesių, rugsėjo 26 d., man paskelbus nuorodą į Delfi.lt straipsnį apie M. Misiukonio teismą už tariamą genocidą ir išsakius nuomonę, kad šis procesas yra gėdingas, užsiplieskė diskusija apie partizanus kaip teisėtą Lietuvos valdžią pokario metu. Praleidau tikrai daug laiko aiškindamas ir argumentuodamas savo poziciją dėl M. Misiukonio, dėl partizanų valdžios, dėl teisės aktų sukuriamų pareigų piliečiams, jokio asmens berods neįžeidžiau. Bet staiga sekmadienio vakarą mano FB paskyrai diskusijų grupė „Lietuvos partizanų istorija“ tapo nematoma. Supratau, kad esu užblokuotas. Be jokio perspėjimo, be paaiškinimo. Niekas iš administratorių taip ir neprisipažino, kodėl tai padarė (ar kad apskritai padarė). Neabejoju, kad dalis forumo „gyventojų“ po to lengviau atsikvėpė. Aš, tiesą sakant, taip pat.

Įsivaizduokime čekistus vokiečių vietoje *
Įsivaizduokime čekistus vokiečių vietoje *

Visgi prieš šį įvykį buvau parašęs gan ilgą tekstą, kurio tikslas buvo paaiškinti, kokia prasme pokario partizanai nebuvo teisėta valdžia. Šiuo tekstu, per tuos du mėnesius kažkiek papildytu, dabar žemiau dalinuosi. Nes jis iš naujo tampa aktualus – partizanų kaip teisėtos valdžios (ir okupanto kaip neteisėtos valdžios) argumentai iš naujo naudojami ne tik visuomenininkų kreipimuose, bet ir valstybės institucijų dokumentuose.

Visa, ką žemiau parašiau, nėra fantazijos vaisius. Argumentai yra paremti tarptautine teise, o kad tas įsivaizduojamas JAV tribunolo sprendimas būtų „arčiau žemės“, argumentavimas tiesiog pasiskolintas: teksto esmė ir visos citatos (šiek tiek jas apdorojus, pvz., „Vokiečių“ pakeitus į „SSRS“,) yra paimta iš realiai vykusio teismo proceso, vadinamosios „Įkaitų bylos“, kur vokiečių generolai buvo teisiami už veiksmus Jugoslavijoje, Norvegijoje ir Graikijoje – nacių neteisėtos agresijos aktais užgrobtose, okupuotose teritorijose. Su nuosprendžio fragmentais galite susipažinti čia**.

Iš anksto pasipiktinusiems skaitytojams norėčiau palinkėti kantrybės skaitant: šiame tekste nėra nė lašelio bandymo teisinti ar „įteisinti“ sovietinę okupaciją, pažeminti pasipriešinimo dalyvius. Jis kalba apie tas teises, kurias turėjo ir turi bet kuri okupacinė valdžia okupuotoje šalyje. Nes tokios yra tarptautinės teisės nustatytos taisyklės. Tad perskaitykite prieš darydami išvadas. Toliau skaityti Partizanų valdžios klausimu, arba, „kaip amerikonai, Lietuvą išvadavę, čekistus teisė“

„Deja, Lietuva yra įvairi.“ – Prof. G. Drąsutienė