Bylos VI. Antroji V. Vasiliausko byla

2014 m. birželio 13 d. Apeliacinis teismas paskelbė nuosprendį V. Vasiliauskui genocido byloje – jau antrojoje šiam buvusiam MGB pareigūnui iškeltoje byloje dėl genocido.

Įvykiai

Kaip ir didelė dalis pokario partizanų istorijų, ši pirmaisiais vokiečių okupacijos metais. Jonas Būdininkas, kuriam tuo metu buvo 27-neri, 1941 m. pabaigoje įsidarbina lietuvių policijoje ir atlieka tipiškas jos užduotis – saugo vokiečių sandėlius, suimtus už prosovietinę veiklą aktyvistus ir pan. Dokumentuose nėra duomenų apie tai, kad jis būtų sudalyvavęs Holokauste ar vykdęs tokius nors kitus nusikaltimus žmoniškumui – bent jau apie tai nerašoma teismo nuosprendyje.

J. Būdininkas 1944 m. pasitraukia į Vokietiją, dirba karinės pramonės įmonėje, o pasibaigus karui patenka į repatriantų stovyklą. Po kurio laiko jis grįžta namo – į Panovių kaimą Šakių rajone. 1948 m. užmezga ryšius su antisovietiniu pogrindžiu, greičiausiai per savo brolį Juozą. Skaityti toliau

Bylos IV (2). Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios Kolegijos klausymai byloje V. Vasiliauskas prieš Lietuvą

Kadangi jau kelintą įrašą tinklaraštyje darau V. Vasiliausko bylų tema, turbūt turėčiau paaiškinti, kodėl šios bylos man rūpi. Taip yra dėl kelių priežasčių. Visų pirma, tai viena iš Lietuvos valstybės istorijos politikos įgyvendinimo bylų. O ši teisingumo istorijai politika, tiek buvusių represijų vykdytojų persekiojimo bylose, tiek ir partizanų reabilitacijos bylose, vis iš naujo pasirodo esanti labai šališka. Kokia ji neturėtų būti XXI a. laisvoje Lietuvoje. Mano subjektyviu požiūriu, teisinės priemonės vis dar naudojamos politiniams tikslams pasiekti.

Bet pasaulyje yra daug neteisybių, ir tik reta jų susilaukia kiekvieno mūsų dėmesio. Dažniausiai ta, kuri kažkaip užkliuvo mus asmeniškai. Tai, kas vyko mano šeimos istorijoje tuo metu, kai V. Vasiliauskas buvo MGB karininkas ir kovojo su ginkluotu pogrindžiu, netiesiogiai paliko pėdsakus ir mano gyvenime. 1946 m. lapkričio 15 d. miškiniai nužudė mano senelius bei 15-metę tetą. Tai buvo akivaizdus nusikaltimas (jei įsivaizduosime, kad tai įvyko karo kontekste, galėsime tai pavadinti ir nusikaltimu žmonijai). Tai įvyko naktį, o jau ryte MVD kareiviai buvo įvykio vietoje. Lietuvos SSR valstybės saugumo komiteto (KGB) archyviniame fonde Nr. K-1 saugomoje vidaus reikalų ministerijos (MVD) Šiaulių aps. 1946-12-07 pranešime „Apie kovos prieš antisovietinį pogrindį ir banditizmą Šiaulių aps. teritorijoje rezultatus“ buvo rašoma:

Atvykus į įvykio vietą buvo nustatyta, kad Žolpio šeimą nužudžiusi banditų grupė buvo atėjusi iš Lygumų vls. miškų masyvo. 1946-11-22 Lygumų vls. teritorijos miškų masyve buvo ieškoma nužudymą įvykdžiusių asmenų. Operacijoje, kuriai vadovavo MVD Lygumų vls. poskyrio vadas – Poromonov‚ dalyvavo 354 šaulių pulko 14 kuopos 65 asmenys ir Lygumų vls. įgulos 25 asmenys iš 32 šaulių pulko, tačiau paieška buvo nerezultatyvi.

Deja, mano gimines nužudę asmenys nebuvo nustatyti, nebuvo surasti. Tačiau jei jie būtų buvę surasti, jei leitenantui Poromonovui ši operacija būtų pavykusi, šiandien jis (jei vis dar būtų gyvas ir gyventų Lietuvoje) ko gero būtų teisiamas už politinės grupės – Lietuvos partizanų – genocidą. Tačiau taip būti neturėtų.

Sovietų valdžia padarė daug tokių dalykų, kurių neturėjo teisės padaryti. Ji neturėjo teisės tremti gyventojų, vykdyti neteisminių egzekucijų ir t.t. Tačiau ji turėjo civilizuotų tautų pripažįstamą teisę kelti baudžiamąją bylą dėl mano senelių žūties ir persekioti nusikaltimą padariusius asmenis, kad ir kokiais vardais jie besivadintų, kad ir kokius kilnius laisvės siekius atstovautų. Juo labiau, ji turėjo teisę kovoti ginklu su tais asmenimis, paėmusiais į rankas ginklą. Tokią teisę, manau, turėjo ir nuteistasis šioje byloje, V. Vasiliauskas. Jo nuteisimas už dalyvavimą nužudant du partizanus – pasikartosiu, – ne už žmonių trėmimą, ne už civilių kankinimą, o už dalyvavimą operacijoje prieš du ginkluotus asmenis, – mano subjektyviu ir didžiai šališku vertinimu, – buvo neteisingas Lietuvos Respublikos veiksmas.

Žemiau aprašau ilgai lauktus Europos Žmogaus Teisių Teisme, prieš Didžiąją kolegiją, 2014 m. birželio 4 d. įvykusius klausymus byloje V. Vasiliauskas prieš Lietuvą. Sprendimas gali būti paskelbtas ir už pusmečio, ir už metų, tad kol kas tegalime žvilgtelėti į procesą. Skaityti toliau

Trūkt už vadžių, vėl iš pradžių

Liongina Daktaraitytė. Paminklas Eugenijai. Gairės, 2012.
Liongina Daktaraitytė. Paminklas Eugenijai. Gairės, 2012.
Šiandien pirmą kartą pabuvojau Apeliaciniame teisme, ir tuo pačiu pirmą kartą gyvenime sudalyvavau baudžiamosios bylos posėdyje ir išklausiau teismo nutartį (nuosprendis nepakeistas). Ne sau :) Vytautui Vasiliauskui, kurio bylas stebiu.

Šį kartą, kaip šiandien jau parašė BNS, jis kaltinamas dalyvavimu operacijoj suimant vieną partizaną, Joną Būrininką („Nemirą“), kuris vėliau buvo represuotas – nuteistas ir ištremtas į SSRS gilumą. Jo dalyvavimas represuojant partizaną pirmosios instancijos nutartyje buvo įvardintas kaip dalyvavimas Lietuvos gyventojų politinės grupės genocide.

Man buvo įdomu, kokias išvadas Lietuvos teismai pasidarė iš Lietuvos Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 18 d. nutarties, kuria buvo pasisakyta dėl genocido sampratos. Skaityti toliau

Posūkiai gimdymo namuose byloje: dvi išteisintos!

Prokuratūros spaudos konferencija apie ikiteisminį tyrimą dėl gimdymo namuose, 2013 m. kovo 5 d. *
Prokuratūros spaudos konferencija apie ikiteisminį tyrimą dėl gimdymo namuose, 2013 m. kovo 5 d. *
Prieš pusantrų metų daug dėmesio sulaukusi istorija apie „nelegalius“ gimdymus namuose, tyrimą baudžiamojoje byloje dėl pagalbos gimdant namuose (o gal ir – prekybos vaikais, o gal ir – baisios sektos, kaip mus draugiškai gąsdino kai ne kurie Vilniaus prokurorai ir policijos pareigūnai) kažkaip pasitraukė į antrąjį planą. Tačiau, kiek žinau, tas ikiteisminis tyrimas tebevyksta.

Po to, kai jis pasibaigs – o trukti jis gali dar kad ir metus, – būtų labai gerai paskaičiuoti jo kaštus. Ir viešąją naudą, kurią jis sukūrė ar apgynė. :)

Tačiau kiti, išvestiniai ikiteisminiai tyrimai jau yra pasibaigę, bylos – perduotos teismams, ir, toks įspūdis – patiria vieną fiasko po kito. Apie du tokius fiasko čia ir parašysiu. Visų pirma, Aukščiausiojo Teismo buvo galutinai išteisinta Rasa Gaidienė, teismo medicinos ekspertė, perdavusi duomenis apie vaiko mirties priežastį pribuvėjai, kuri padėjo tam vaikui ateiti į pasaulį. Antra, ne per seniausiai buvo išteisinta viena namuose gimdžiusi mama, tariamai davusi neteisingus parodymus policijos tyrėjams – už ką jai ir buvo iškelta baudžiamoji byla. Skaityti toliau

Bylos V. Pastabos dėl Konstitucinio Teismo išaiškinimo sovietinio genocido klausimu

Konstitucinis Teismas 2014 m. šaltinis: www.lrkt.lt
Konstitucinis Teismas 2014 m. šaltinis: www.lrkt.lt
Kovo 18 dieną paskelbtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl praplėstos Lietuvos Baudžiamajame kodekse 99 straipsnyje esančios genocido sampratos atitikimo Konstitucijai turėtų išjudinti bent dalį šiuo metu beviltiškai įstrigusių bylų dėl Lietuvos pokario pasipriešinimo dalyvių kaip politinės grupės genocido.

Ko aš tikėjausi laukdamas šio KT nutarimo? Na, visų pirma, kad nekonstituciniu bus pripažinta normos dėl genocido – pagal lietuviškąjį jo apibrėžimą – galiojimas atgaline tvarka. Tai tik tiek. Tokia apimtimi KT ir tegalėjo pasisakyti. Tiesa, jo buvo užklausta, ar pats genocido sąvokos praplėtimas Lietuvos BK kartais neprieštarauja Konstitucijai, tačiau, žinant užsienio šalių praktiką, tai neatrodė labai tikėtina. Bet bendrai imant kontekstą, Lietuvoje vykstančias bylas, kuriose asmenys, dalyvavę organizuojant ir vykdant pokario antipartizanines priemones ir represijas kaltinami genocido vykdymu, laukiu, kada į šią sritį sugrįš bent kiek sveiko proto. Kada prokuratūra ir teismai liausis pripaišyti genocido kaltinimą asmenims, kurie persekiojami išskirtinai dėl dalyvavimo antipartizaninėse operacijose, ir sutelks daugiau dėmesio į tas bylas, kuriose yra įtariamųjų realiais nusikaltimais žmonijai ir karo nusikaltimais. Mano galva, antipartizaninės priemonės yra neišvengiamos okupuotoje teritorijoje, ir tol, kol jos vyksta nepažeidžiant tarptautinės teisės normų, jas reikėtų priimti kaip neišvengiamą blogį… Už pačią okupaciją yra atsakinga okupuojanti vyriausybė, o ne jos kareiviai ir parankiniai…

KT pasisakė kaip ir tikėjausi dėl išplėstinės genocido sampratos taikymo atbuline tvarka. Tačiau ties tuo nesustojo. Bet ar pasitarnaus tos ilgos papildomos KT nutarimo teksto dalys situacijos su „genocido bylom“ normalizavimui? Nesu tikras.

Grįžkime prie teksto. Konstitucinis Teismas nusprendė, kad BK 99 straipsnis, nustatantis platesnę nei 1948 m. Genocido konvencijos genocido sampratą (…) neprieštarauja Lietuvos Konstitucijai. Šią žinią akcentavo KT savo pranešime spaudai, ją išplatino pagrindinės žiniasklaidos priemonės, kaip viena skelbusios, kad KT nuomone, sovietinius nusikaltimus galima laikyti genocidu. Tokia politiškai teisinga, politiškai teisingu būdu pateikta žinia.

Gerokai mažiau dėmesio susilaukė kita šio nutarimo dalis, kurioje pripažįstama, kad ta BK norma, kuri leidžia teisti asmenis už genocidą, jei genocidas suprantamas lietuviška, praplėstąja prasme (už siekį sunaikinti nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę, kaip teigia konvencija, bet – ir socialinę bei politinę grupę), kuris įvyko prieš šios normos atsiradimą Lietuvos teisėje, pripažįstama neatitinkančia Konstitucijos. Skaityti toliau

Bylos IV. Vytautas Vasiliauskas nepagrįstai nuteistas dėl genocido

Tauro apygardos partizanai žvalgyboje *
Tauro apygardos partizanai žvalgyboje
Tęsiu seriją tinklaraščio įrašų apie istorinio teisingumo bylas Lietuvoje. Šį kartą – apie vieną iš bylų dėl pokario ginkluoto pogrindžio narių nužudymo, ši byla netrukus – vasaros pradžioje – turėtų sulaukti daug dėmesio. Europos Žmogaus Teisių Teismo interneto svetainėje rašoma, kad Vytauto Vasiliausko byla 2013 m. rugpjūčio-rugsėjo mėn. buvo perleista nagrinėti Didžiajai kolegijai. Didžiosios kolegijos klausymai šioje byloje numatyti 2014 m. birželio 4 d. Kad kartais Didžioji kolegija manęs neaplenktų, skubiai pabaigiu dar 2013 m. pradėtą tinklaraščio įrašą apie V. Vasiliausko nuteisimą už genocidą. :)

Bet pradėkime nuo pačios istorijos. Su teismo nuosprendžiu, apeliacinės ir kasacinės instancijos sprendimais galite susipažinti čia.

Įvykis

Šių įvykių metu, 1953 m., Vytautas Vasiliauskas buvo LTSR MGB (valstybės saugumo ministerijos) Šakių rajono skyriaus operatyvinis įgaliotinis.

Ginkluoto pogrindžio pasipriešinimas ėjo į pabaigą, dalis partizanų, kaip ir šios istorijos herojai Jonas ir Antanas Aštrauskai, tebesislapstė. Gal būt jie ir nebuvo kažko nusikalstamo sovietų vadovybės požiūriu padarę bepartizanaudami ir besislapstydami, tačiau biografijas buvo susitepę kiek anksčiau, vokiečių okupacijos metais. Jonas Aštrauskas, pasak Lietuvos ypatingajame archyve saugomų dokumentų, 1941 m., vokiečiams tik užėmus Lietuvos teritoriją, dalyvavo sovietinio partinio aktyvo ir žydų areštuose, saugojime ir etapavime. Skaityti toliau