Lapkričio pirmajai

Žvakė mano senelių kaimynams - žydamsRytoj – lapkričio pirmoji; diena, kai didelė dalis Lietuvos gyventojų keliauja aplankyti artimųjų kapų ir uždegti po žvakelę. Mes irgi važiuosime artimųjų kapų aplankyti.

Rytoj taip pat užsuksiu ir prie vieno bendro kapo.

Uždegti keletą žvakių ten, kur žmonės 1941 m. buvo sušaudyti ištisomis gimininėmis, kurių dauguma jau nebeturi artimųjų, galinčių uždegti jiems atminimo žvakę. Tai mūsų senelių kaimynai – žydai.

Kapas, prie kurio aš keliausiu, yra Naujaneriuose, vos du kilometrai nuo mano namų. Anokia čia ir kelionė. Greičiausiai toks kapas yra ir netoli Tavo namų. Lietuva nusėta tokiais kapais, kas gerai matyti pavarčius Holokausto Lietuvoje atlaso svetainę.

Rytoj, mirusiųjų atminimo dieną, kviečiu prisiminti ir mūsų senelių kaimynus. Uždekime žvakę ir prie masinių žydų kapaviečių.

Žydų žudynių prie Naujanerių kaimo 73-iosioms metinėms

Užrašas ant Riešės žydų žudynių vietos memorialo
Užrašas ant Riešės žydų žudynių vietos memorialo

Nuotraukoje – fragmentas iš žydų žudynių vietoje netoli Naujanerių kaimo stovinčio paminklinio akmens. Šiek tiek perdirbtas su Gimp, žinoma. Šis memorialas yra arčiau mano namų ir man lengviau apmąstyti čia įvykusią tragediją, nei Vilniaus geto likvidavimą, kurio data tapo Holokausto Lietuvoje atminimo dienos data. Kaip matote, ir datos beveik sutampa – rytoj nuo šių žudynių bus praėję 73 metai.

Sunku suvokti, kad tą dieną 512 vyrų, 744 moterys ir 511 vaikų buvo nužudyti ir užkasti bendrame kape. Negaliu patikėti, kad tai darė kažkokie beasmeniai šaltakraujai žudikai. Bet kai pagalvoji, kad tai darė žmonės, tokie, kaip aš ir tu, pasidaro dar liūdniau…

Plačiau apie šias žudynes ir šį memorialą esu rašęs čia, straipsnyje „Holokausto aukų kapai už dviejų kilometrų nuo mano namų“.

Sprendimas dėl šmeižto įsiteisėjo: Balsas.lt turėtų mokėti Jurgai Švedienei … bet bankrutuoja

Teismo nutarties preambulė
Teismo nutarties preambulė
Prieš kurį laiką įraše ilgu pavadinimu rašiau, kad balandžio 2 d. Vilniaus m. apylinkės teismas visiškai patenkino J.Švedienės ieškinį, priteisė jai iš leidinių Balsas.lt ir Lsveikata.lt sąvininkų 10 tūkst. lt moralinės žalos atlyginimui ir įpareigojo paskelbti visą eilę publikuotų straipsnių teiginių kaip tikrovės neatitinkančių ir žeminančių J.Švedienės garbę ir orumą.

Nors nei Balsas.lt, nei LSveikata.lt atstovai nedalyvavo teismo procese, LSveikata.lt valdytojas UAB „Medikų žinios“ visgi apskundė šį Vilniaus apylinkės teismo sprendimą.

Tačiau nieko nepešė. Skaityti toliau

Istorijos „koregavimo“ epizodas Miroslave, Alytaus rajone

Papildymas: greta šio tinklaraščio įrašo, kuriame pateikta daug medžiagos, apie tą pačią problemą parašiau ir „Alytaus naujienose“, straipsnyje „Miroslavo sovietiniai aktyvistai: „nukauti” ar tiesiog nužudyti?“. Straipsnis buvo publikuotas 2014-09-30.

Informacinė lenta Miroslave
Informacinė lenta Miroslave *
Prieš kurį laiką vienas Kauno politikas, apsilankęs Alytaus rajono Miroslavo miestelyje pasipiktino ten jau ketvertą dešimtmečių stovinčiu paminklu stribams ir sovietiniams aktyvistams. Ant paminklo puikavosi sovietinė žvaigždė, o užrašas skelbė: „1945.II.13 Miroslave buržuaziniai nacionalistai nužudė šiuos liaudies gynėjus ir tarybinius aktyvistus“ – ir išvadino nužudytuosius asmenis. Kauno politikas pareikalavo paminklą pašalinti.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras tuomet pasiūlė toje vietoje, greta paminklo stribams ir sovietiniams aktyvistams, įrengti atminimo lentą, kuri primintų tuos 1945 metų vasario 12-13 dienų įvykius.

Kaip neseniai rašė Lietuvos rytas, Alytaus rajono meras taip ir padarė: prie paminklo 1945 m. nužudytiems stribams, savivaldybė pastatė paaiškinamąją lentą su tokiu užrašu:

„Miroslave 1945 02 12 įvyko apie 100 partizanų kautynės su sovietinio režimo vykdytojais. Sėkmingo puolimo metu Vlado Batiuškos-Žmogaus, Antano Kušlio, Broniaus Vitkausko būrių partizanai užėmė NKVD valsčiaus poskyrio bei vykdomojo komiteto pastatus, nukovė 17 sovietinių aktyvistų, paėmė karinę amuniciją, dokumentaciją, išlaisvino suimtuosius“.

Tačiau, ar tikrai „nukovė“? Pasirodo, nei vienas iš „nukautųjų“ nežuvo su ginklu rankose. Taigi, stribai ir sovietiniai aktyvistai, o taip pat – vieno apylinkės pirmininko šeima, buvo paprasčiausiai nužudyti – sušaudyti.

O Alytaus rajono valdžia pabijojo parašyti atminimo lentą taip, kad žmonėms galėtų kilti moralinio vertinimo pobūdžio klausimų. Paprasčiau buvo užslėpti sudėtingą istorinę realybę neutraliu žodžiu „nukovė“.

O turėjo parašyti taip:

„… Sėkmingo puolimo metu partizanai užėmė NKVD valsčiaus poskyrio bei vykdomojo komiteto pastatus, 14 suimtų ir pasidavusių aktyvistų sušaudė šioje vietoje, taip pat netoliese nužudė vieno aktyvisto trijų asmenų šeimą, paėmė karinę amuniciją, dokumentaciją, išlaisvino suimtuosius.“

Juk istorijos iškraipymus reikia „ištiesinti“ ne pakreipiant atvkirkščiai, o pasakant tiesą?

Štai kaip tuos įvykius aprašo istorikas Mindaugas Pocius knygoje Kita mėnulio pusė Skaityti toliau

Bylos VI. Antroji V. Vasiliausko byla

2014 m. birželio 13 d. Apeliacinis teismas paskelbė nuosprendį V. Vasiliauskui genocido byloje – jau antrojoje šiam buvusiam MGB pareigūnui iškeltoje byloje dėl genocido.

Įvykiai

Kaip ir didelė dalis pokario partizanų istorijų, ši prasideda pirmaisiais vokiečių okupacijos metais. Jonas Būdininkas, kuriam tuo metu buvo 27-neri, 1941 m. pabaigoje įsidarbina lietuvių policijoje ir atlieka tipiškas jos užduotis – saugo vokiečių sandėlius, suimtus už prosovietinę veiklą aktyvistus ir pan. Dokumentuose nėra duomenų apie tai, kad jis būtų sudalyvavęs Holokauste ar vykdęs tokius nors kitus nusikaltimus žmoniškumui – bent jau apie tai nerašoma teismo nuosprendyje.

Jonas Būdininkas 1944 m. pasitraukia į Vokietiją, dirba karinės pramonės įmonėje, o pasibaigus karui patenka į repatriantų stovyklą. Po kurio laiko jis grįžta namo – į Panovių kaimą Šakių rajone. 1948 m. užmezga ryšius su antisovietiniu pogrindžiu, greičiausiai per savo brolį Juozą. Skaityti toliau

Bylos IV (2). Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios Kolegijos klausymai byloje V. Vasiliauskas prieš Lietuvą

William A. Schabas kalba EŽTT posėdyje V. Vasiliausko bylos klausymuose
William A. Schabas kalba EŽTT posėdyje V. Vasiliausko bylos klausymuose
Kadangi jau kelintą įrašą tinklaraštyje darau V. Vasiliausko bylų tema, turbūt turėčiau paaiškinti, kodėl šios bylos man rūpi. Taip yra dėl kelių priežasčių. Visų pirma, tai viena iš Lietuvos valstybės istorijos politikos įgyvendinimo bylų. O ši teisingumo istorijai politika, tiek buvusių represijų vykdytojų persekiojimo bylose, tiek ir partizanų reabilitacijos bylose, vis iš naujo pasirodo esanti labai šališka. Kokia ji neturėtų būti XXI a. laisvoje Lietuvoje. Mano subjektyviu požiūriu, teisinės priemonės vis dar naudojamos politiniams tikslams pasiekti.

Bet pasaulyje yra daug neteisybių, ir tik reta jų susilaukia kiekvieno mūsų dėmesio. Dažniausiai ta, kuri kažkaip užkliuvo mus asmeniškai. Tai, kas vyko mano šeimos istorijoje tuo metu, kai V. Vasiliauskas buvo MGB karininkas ir kovojo su ginkluotu pogrindžiu, netiesiogiai paliko pėdsakus ir mano gyvenime. 1946 m. lapkričio 15 d. miškiniai nužudė mano senelius bei 15-metę tetą. Tai buvo akivaizdus nusikaltimas (jei įsivaizduosime, kad tai įvyko karo kontekste, galėsime tai pavadinti ir nusikaltimu žmonijai). Tai įvyko naktį, o jau ryte MVD kareiviai buvo įvykio vietoje. Lietuvos SSR valstybės saugumo komiteto (KGB) archyviniame fonde Nr. K-1 saugomoje vidaus reikalų ministerijos (MVD) Šiaulių aps. 1946-12-07 pranešime „Apie kovos prieš antisovietinį pogrindį ir banditizmą Šiaulių aps. teritorijoje rezultatus“ buvo rašoma:

Atvykus į įvykio vietą buvo nustatyta, kad Žolpio šeimą nužudžiusi banditų grupė buvo atėjusi iš Lygumų vls. miškų masyvo. 1946-11-22 Lygumų vls. teritorijos miškų masyve buvo ieškoma nužudymą įvykdžiusių asmenų. Operacijoje, kuriai vadovavo MVD Lygumų vls. poskyrio vadas – Poromonov‚ dalyvavo 354 šaulių pulko 14 kuopos 65 asmenys ir Lygumų vls. įgulos 25 asmenys iš 32 šaulių pulko, tačiau paieška buvo nerezultatyvi.

Deja, mano gimines nužudę asmenys nebuvo nustatyti, nebuvo surasti. Tačiau jei jie būtų buvę surasti, jei leitenantui Poromonovui ši operacija būtų pavykusi, šiandien jis (jei vis dar būtų gyvas ir gyventų Lietuvoje) ko gero būtų teisiamas už politinės grupės – Lietuvos partizanų – genocidą. Tačiau taip būti neturėtų.

Sovietų valdžia padarė daug tokių dalykų, kurių neturėjo teisės padaryti. Ji neturėjo teisės tremti gyventojų, vykdyti neteisminių egzekucijų ir t.t. Tačiau ji turėjo civilizuotų tautų pripažįstamą teisę kelti baudžiamąją bylą dėl mano senelių žūties ir persekioti nusikaltimą padariusius asmenis, kad ir kokiais vardais jie besivadintų, kad ir kokius kilnius laisvės siekius atstovautų. Juo labiau, ji turėjo teisę kovoti ginklu su tais asmenimis, paėmusiais į rankas ginklą. Tokią teisę, manau, turėjo ir nuteistasis šioje byloje, V. Vasiliauskas. Jo nuteisimas už dalyvavimą nužudant du partizanus – pasikartosiu, – ne už žmonių trėmimą, ne už civilių kankinimą, o už dalyvavimą operacijoje prieš du ginkluotus asmenis, – mano subjektyviu ir didžiai šališku vertinimu, – buvo neteisingas Lietuvos Respublikos veiksmas.

Žemiau aprašau ilgai lauktus Europos Žmogaus Teisių Teisme, prieš Didžiąją kolegiją, 2014 m. birželio 4 d. įvykusius klausymus byloje V. Vasiliauskas prieš Lietuvą. Sprendimas gali būti paskelbtas ir už pusmečio, ir už metų, tad kol kas tegalime žvilgtelėti į procesą. Skaityti toliau