Ištraukos iš Tribunolo buvusiai Jugoslavijai nuosprendžio Zdravko Tolimir byloje

Zdravko Tolimir Tribunolo buvusiai Jugoslavijai posėdyje
Zdravko Tolimir Tribunolo buvusiai Jugoslavijai posėdyje
Zdravko Tolimir (1948-2016) konflikto Bosnijoje metu buvo Bosnijos serbų pajėgų žvalgybos ir saugumo padalinio vado pavaduotojas, atskaitingas tiesiogiai vadui, generolui Ratko Mladić. Tarptautinis baudžiamasis tribunolas buvusiai Jugoslavijai nuteisė Zdravko Tolimir už genocidą, susitarimą vykdyti genocidą, naikinimą, žudynes, persekiojimą dėl etninės priklausomybės ir prievartinį žmonių perkėlimą.

Apie peripetijas, susijusias su jo nuteisimu ir vėlesniu daliniu nuosprendžio pakeitimu, dėl kai kurių veikų pagal kai kuriuos kaltinimo punktus jį išteisinant, jau esu rašęs straipsnyje „Jei ne ši KLAIDA EŽTT sprendime Vasiliausko byloje…“. Čia norėčiau jas šiek tiek plačiau atskleisti, pateikdamas ištraukas iš Tribunolo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos nutarties.

Zdravko Tolimir nuteisimo istorija įdomi tuo, kad joje buvo mėginama įžvelgti genocido veiksmus trijų Žepos miesto lyderių nužudyme – tokį kaltinimą pateikė prokuratūra, ir šiuo pagrindu Teisiamoji kolegija pripažino Zdravko Tolimir kaltu dėl genocido. Tai buvo turbūt artimiausias nuosprendis dabartiniams Lietuvos teismų sprendimams, kur šie teismai dėl partizanų žudymo pripažįsta buvusius sovietinio saugumo pareigūnus kaltais dėl genocido nusikaltimo. Tačiau Tribunolo Apeliacinė kolegija neįžvelgė ryšio tarp trijų Žepos lyderių nužudymo ir bosnių musulmonų iš Žepos, kaip Genocido konvencijos saugomos grupės, išlikimo. Ir todėl Apeliacinė kolegija pripažino nepagrįstu Zdravko Tolimir nuteisimą už genocidą dėl trijų lyderių nužudymo. Toliau skaityti Ištraukos iš Tribunolo buvusiai Jugoslavijai nuosprendžio Zdravko Tolimir byloje

Ištraukos iš Tarptautinio Teisingumo Teismo sprendimo byloje „Kroatija prieš Serbiją“

Taikos rūmai Hagoje, Tarptautinio Teisingumo Teismo būstinė
Taikos rūmai Hagoje, Tarptautinio Teisingumo Teismo būstinė
Tarptautinio Teisingumo Teismo sprendimas byloje „Kroatija prieš Serbiją“ (tekstą anglų kalba galima rasti čia) yra įdomus tuo, kaip Teismas jame pritaiko genocido kaip vienintelio protingo paaiškinimo (angl. „the only reasonable inference“) reikalavimą vertindama įvairius žiaurius nusikaltimus prieš civilius gyventojus. Net jei Serbų pajėgos visiškai akivaizdžiai tikslingai apšaudo miestą be jokio akivaizdaus karinio taikinio, tai, nepaisant Kroatijos nepasitenkinimo, nėra Teismo vertinama kaip genocidas. Kodėl? Nes genocido paaiškinimas nėra vienintelis protingas tokio elgesio paaiškinimas. Serbai turėjo galimybę sunaikinti kur kas daugiau Kroatijos gyventojų, tačiau to nepadarė, kas paneigia galimybę įrodyti, kad buvo vykdomas genocidas, vien iš serbų pajėgų veiksmų. Tuo konkrečiu atveju, kuris aprašytas Teismo sprendime, serbų pajėgos tokiu būdu siekė nubausti Kroatiją už nepriklausomybės paskelbimą. Taigi, nors Teismas nustato, kad serbai Kroatijoje vykdė veikas, kurios sudaro (taip pat ir) genocido nusikaltimo sudėtį, jos buvo vykdomos be siekio sunaikinti kroatus kaip tokius ar jų dalį.

Žinoma, tai, kad kažkokie veiksmai nėra įvertinami Teismo kaip genocidas, dar nereiškia, kad jie nėra nusikalstami (nėra, pvz., vertintini kaip karo nusikaltimai ar nusikaltimai žmonijai).

Siūlau susipažinti su nedidele minėto Teismo sprendimo ištrauka.


2. Ar veiksmuose egzistavo pasikartojantis motyvas, kurio vienintelis protingas paaiškinimas buvo serbų valdžios siekis sunaikinti, iš dalies, saugomą grupę?

407. Teismas dabar tirs, ar Kroatija įrodė buvus pasikartojantį veiksmų motyvą [agnl. „pattern of conduct“], kurio vienintelis protingas paaiškinimas būtų serbų valdžios siekis sunaikinti esmingą grupės dalį.

Toliau skaityti Ištraukos iš Tarptautinio Teisingumo Teismo sprendimo byloje „Kroatija prieš Serbiją“

Lithuanian Supreme Court Ignores Strasbourg Genocide Judgment

The Plenary Session of the Supreme Court of Lithuania (SCL) adopted on April 12, 2016, the final ruling in a case in which a former KGB officer, Stanislovas Drėlingas, was accused of being an accomplice in genocide, and sentenced for this crime both by the trial court and the appeals court.

Drėlingas was prosecuted for his participation in a KGB operation that resulted in the capture of one of the last leaders of the Lithuanian partisan resistance to the Soviet rule. The active resistance to the Soviet occupation in Lithuania was crushed in 1953, and no large stale repressions were implemented by the Soviet authorities since the death of Stalin the same year, but some of the partisans remained in hiding. One of the leaders of partisans Adolfas Ramanauskas and his wife Birutė Mažeikaitė were living with forged documents for about three years, when they were taken by the KGB in the mentioned operation. Allegedly, Adolfas Ramanauskas was subsequently tortured, and in the next year he was sentenced to death by the Supreme Court of the Lithuanian Soviet Socialist Republic. Adolfas Ramanauskas was sentenced for the killing of soviet citizens during his time as a leader of the partisans, whom the soviet authorities did not consider as lawful combatants. His wife was sentenced to eight years in prison, of which she served two years.

Drėlingas, although an officer of the KGB, was not the leader of the operation, and he was not found to be among those who arrested the former partisans; neither was he charged with torture or other inhumane acts. He was indicted and sentenced for genocide of Lithuanian partisans, part of “national-ethnic-political group.”

On April 12, the plenary session of the Supreme Court of Lithuania, composed of 17 judges of the criminal law division of the court, unanimously upheld the previous judgment, that Drėlingas was guilty as a participant in the genocide directed at Lithuanian partisans, a separate political group, who were held to have been a substantial part of Lithuanian nation or ethnic Lithuanians, thus a protected by the Genocide Convention of 1948.

Toliau skaityti Lithuanian Supreme Court Ignores Strasbourg Genocide Judgment

Ištraukos iš tribunolo buvusiai Jugoslavijai nuosprendžio dėl Duško Sikirica

Duško Sikirica Tribunolo buvusiai Jugoslavijai posėdyje
Duško Sikirica Tribunolo buvusiai Jugoslavijai posėdyje
Duško Sikirica (gim. 1964 m.) – bosnių serbas, kuris buvo apkaltintas genocidu, nusikaltimais žmonijai ir karo papročių pažeidimu tarptautiniame baudžiamajame tribunole buvusiai Jugoslavijai už savo veiksmus dirbant Keraterm karo belaisvių stovyklos vadovu.

Tribunolui jis buvo perduotas 2000 m. birželio 25 d. Teisiamas kartu su Damir Došen ir Dragan Kolundžija. Sikirica iš pradžių neigė bet kokią kaltę, tačiau vėliau prisipražino esąs kaltas dėl persekiojimo kaip nusikaltimo žmonijai pagal vieną iš kaltinimų ir susitarimą su prokurorais. Jis buvo nuteistas kalėti 15-ai metų, tribunolas nuosprendį paskelbė 2001 m. lapkričio 13 d. Nuo 2002 bausmę atliko Austrijoje. Paleistas 2010 m.

Šiame sprendime asmuo yra išteisinamas dėl kaltinimų genocidu (nuteistas jis buvo vėlesniu nuosprendžiu ir kito kaltinimo pagrindu), bei plačiai aiškinama Genocido konvencijos sąvokos „iš dalies“ samprata. Taip pat daug dėmesio skiriama siekio sunaikinti grupę ar jos dalį „kaip tokią“ sampratai, nubrėžiama perskyra tarp genocido ir persekiojimo kaip vieno iš nusikaltimų žmonijai.

Šis sprendimas dėl Duško Sikirica yra didelis kontrastas Lietuvos teismų sprendimams genocido bylose. Jis parodo, kad genocido įrodymui neužtenka nustatyti, kad buvo persekiojama kažkokia žmonių grupė; reikia įrodyti, kad buvo nusitaikyta į tą grupę būtent turint specialų siekį ją (ar jos esmingą dalį) sunaikinti „kaip tokią“ (ši frazė, beje, praleista verčiant Genocido konvenciją į lietuvių kalbą). Taigi, būtina įrodyti, kad buvo nusitaikyta į grupę, o ne į atskirus individus joje (pvz., partizanus). Taip pat, jei bandoma įrodyti, kad buvo siekiama sunaikinti esminę grupės dalį, tokią, kaip jos vadovybė, turi būti aiškiai įrodyta, kad buvo naikinama būtent ta grupės dalis, kuri turėjo lyderystės poziciją dar prieš grupę užpuolant. Negalima vadovybei priskirti tų asmenų, kurie ad hoc pagrindu ėmėsi tą grupę nuo persekiojimo ginti. Toliau skaityti Ištraukos iš tribunolo buvusiai Jugoslavijai nuosprendžio dėl Duško Sikirica

Ištraukos iš tribunolo buvusiai Jugoslavijai nuosprendžio ir apeliacinės nutarties serbų generolui Radislav Krstić

Radislav Krstić klausosi nuosprendžio Jugoslavijos tribunole, 2001 m. rugpjūčio 2 d.
Radislav Krstić klausosi nuosprendžio Jugoslavijos tribunole, 2001 m. rugpjūčio 2 d.
Analizuodamas LAT sprendimo S. Drėlingo byloje peripetijas plačiau pasidomėjau vienintelio po Holokausto Europoje pripažinto genocido, Srebrenicos genocido, teismų dokumentais. Tarptautinio baudžiamojo tribunolo buvusiai Jugoslavijai nuosprendžiai yra puikus tarptautinės teisės taikymo pavyzdys. Nors LAT savo nutartyje dėl S. Drėlingo nurodė, kad rėmėsi šio Tribunolo jurisprudencija, pasiskaičius Jugoslavijos tribunolo sprendimus vaizdas susidaro ne visai toks.

Žemiau įraše pateikiu ištraukas iš (visų pirma) apeliacinės kolegijos nutarties Radislav Krstić byloje, bei, toliau – atskiras citatas iš Tribunolo nuosprendžio Krstić byloje. Šios citatos visų pirma susiję su Krstić keltais kaltinimais genocidu.

Radislav Krstić buvo pirmasis, kurį Jugoslavijos tribunolas pripažino kaltu dėl genocido. Tai įvyko 2001 m. rugpjūčio 2 d. Toliau skaityti Ištraukos iš tribunolo buvusiai Jugoslavijai nuosprendžio ir apeliacinės nutarties serbų generolui Radislav Krstić

Įstabusis atskirosios nuomonės institutas. I. Ziemele nuomonė EŽTT sprendime „Vasiliauskas prieš Lietuvą“

Ineta Ziemele – EŽTT teisėja (dešinėje)
Ineta Ziemele – EŽTT teisėja (dešinėje)
Vienoje diskusijoje apie ne per seniausiai priimtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) nutartį S. Drėlingo byloje gavau pasiūlymą atkreipti dėmesį į teisėjos Inetos Ziemele atskirąją nuomonę Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendime byloje „Vasiliauskas prieš Lietuvą“. Apie ją buvo užsiminta kaip apie esminius argumentus pristatančią nuomonę, gal būt lėmusią vieningą LAT išplėstinės kolegijos sprendimą neatsižvelgti į EŽTT sprendimą priimant nutartį S. Drėlingo byloje.

Mintis, kad esminė atskiroji nuomonė yra vienos teisėjos (Ziemele), o ne keturių (Villiger, Power-Forde, Pinto De Albuquerque, Kūrio), buvo gan keista. Visgi, tai reiškia, kad teisėja su tokia nuomone liko vienui viena, jos mintims nepritarė kiti keturi teisėjai, kurie taip pat nesutiko su sprendimu iš esmės (kaip žinia, iš esmės su daugumos (9 teisėjų) sprendimu nesutiko penki teisėjai; dar trys teisėjai su sprendimu nesutiko dėl formalių priežasčių). Bet visgi nusprendžiau pasiskaityti dar kartą, ką rašo I. Ziemele.

Tačiau mano susidomėjimą teisėjos mintimis gan greitai „išjungė“ akivaizdžiai klaidingas Tarptautinio Teisingumo Teismo jurisprudencijos interpretavimas. Teisėja pasistengė toje jurisprudencijoje, interpretuojančioje genocido nusikaltimo, kaip jis apibrėžtas Genocido konvencijoje, apimtį, „įskaityti“ R. Lemkino kultūrinio genocido teoriją. Ir tai ji padarė elementariai nutylėdama, kad minėtasis teismas aiškiai nurodė, kad Genocido konvencija apima tik fizinį/biologinį grupės sunaikinimą, ir neapima kultūrinio genocido teorijos. Aš galvojau, kad jurisprudencijos santraukų pateikimas kažką nutylint – tai prokurorų ir advokatų stichija. Pastarieji atvejai rodo, kad smarkiai klydau 🙁 Toliau skaityti Įstabusis atskirosios nuomonės institutas. I. Ziemele nuomonė EŽTT sprendime „Vasiliauskas prieš Lietuvą“